Kalėdinis stebuklas, arba Madona su kūdikiu trečios klasės vagone

Iš kur atsirado tie trečios klasės traukiniai?! Taip įpratau patogiai važinėtis: minkštai, prie stalo, viena rozetė dviem. Važiuojant į Kauną ir užpakalį skaudėjo, ir šalta pasidarė. Tik to mažučio traukinio palydovė nustebino: tame paprastutėlaičiame vagonėlyje ji elgėsi taip, lyg visi įlipusieji būtų atėję pas ją į namus. Taip turėtų elgtis pasitinkantys pacientus gydytojai, o ne traukinio palydovė.

Pasivaikščiojęs po Kauno muziejus su kolegomis, aplankęs Kalėdų eglutę, pašalęs nosį ir sušlapęs kojas, bet nenuleidęs rankų, su visais kaip pridera atsisveikinęs ir palinkėjęs jaukių švenčių, įlipau į tą patį traukinį, tik dabar veidu į Šiaulius.

Sukant į dešinę, priešais, pirmąjį šešių vietų sėdėjimo kompleksą buvo užėmusi mergina su vaiku. Iš karto krito į akis, kad jie kitokie, nei visas traukinys. Kaip ilgų ir alinančių išbandymų, reikalaujančių ištvermės, akių aiškumo, proto aštrumo ir kūno miklumo, reikalingų išgyvenimui tarp žmonių, užgrūdintas medžiotojas, praėjau truputį giliau, kad įvertinčiau bendrą aplinkos, kurioje teks išbūti keletą valandų, situaciją, norėdamas mintyse susidaryti teisingą gynybos ir atsitraukimo planą. Palyginus su priekyje pastebėta vieta, visas likęs vagonas atrodė kaip meilės apleistų, užblokuotų nuo šio pasaulio dvasinių ir visų kitų gėrybių saugyklos, tamsiais skarmalais apsirėdžiusių elgetų prigrūsta, negyviems kroviniams vežti skirta, traukinio dalis.

Grįžau atgal ir atsisėdau priešais merginą su vaiku, labiausiai panašius į tokius žmones, kuriuos sutinku savo vaizduotėje sukurtame etaloniniame, idealiame pasaulyje.

Planavau sušilti, nes beveik visa diena buvo praleista purškiant darganai ir kenčiant nemalonius vėjo antausius. Įsitaisyti, kiek įmanoma patogiau, kad, kūnui palaimingai snūduriuojant, būtų galima užsidėjus ausines klausytis Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ originalo kalba. Iškentėjau penkiasdešimt metų tam, kad šį kūrinį pirmą kartą klausydamas susrėbčiau visą pilnai vienu kartu. Kad užtektų sukauptos patirties viską suprasti. Vienu dideliu mauku susiversčiau jame įkrautą ekstazę į greitai džiūstantį be įspūdžių protą, vis labiau pasiglemžiantį nebeturinčio jėgų priešintis, sušalusio ir nuvargusio alinančių pasivaikščiojimų po žaliai išdažytus muziejų koridorius, kūno kontrolę.

Sunku buvo į ją nežiūrėti. Apsirengusi keistai, rūbai skirtingi, bet laisvi, įdomūs, bet neatrodė, jog būtų bandyta juos derinti, galima buvo pagalvoti, kad užsidėti paskubomis išlekiant susipykus arba netgi, neduok Dieve, buvus išvarytai iš namų. Pažiūrėjus jos vaikui man į akis buvau apdovanotas ta šypsena, kurios prasmę iš karto pagauna nemokanti kalbėti širdis. Kuomet ta pati šypsena atsiranda ir tavo veide, lyg būtų sinchronizuota kažkokių nematomų jėgų pagalba, tų pačių jėgų pagalba sinchronizuojasi ir tarpusavio malonė, kuri plečiasi kūne kaip nesavanaudiškas gerumo jausmas, augantis juo besidalijant. Ne, iš niekur jie neišvaryti, būtų nesąmonė!

Neįsivaizduoju, kiek tam vaikui metų, bet jis tikrai mažiukas, toks didelis, bet „kūdikėlis“. Mama davė jam pieštuką, spalvų buvo dvi kosmetinės tašelės, po kurias moteris, mikliai pasiraususi pirštais, rasdavo ko šiuo momentu reikia mažyliui. Iš kuprinės ištraukė paglamžytą užrašų knygutę, pirma kažką pabraukė pati, atrodė, kad piešia, tada davė tam meilėje užaugintam žmogiukui. Jos judesiai visa tai darant dėl sūnaus buvo tokie natūralūs, tokie elementarūs, tokie besvoriai, lengvi. Jie niekuo nesiskyrė nuo judesių, pavyzdžiui, norint pasikasyti ar kilstelėti plaukus, pakelti vokus, nusišypsoti. Tas vaikas buvo tokia tikra jos pačios dalis, kaip mes esame šios žemės flora fauna, nors dažnai savo veiksmais tartum bandome tai paneigti, lyg tai būtų mums naudingas privalumas.

Vienas pieštukas beveik nukrito nuo to nelaimingai mažo po langu pritvirtinto traukinio stalelio. To tikėjausi, mano ranka greitai prišoko jį pagauti, bet neprireikė – iškilęs stalelio apvadas sulaikė „pabėgėlį“. Gūžtelėjau pečiais žiūrėdamas tai moteriai į akis, spėjau užčiuopti jos reakciją, tartum nuostabą, lyg susijaudinimą. Man pasirodė, kad akimirkai ji net išraudo. Jos emocijos veide buvo tokios nesuvaidintos, tokios, atrodo, niekada dar nepatyrusios abejonės, jose nebuvo nei krislelio vaidybos, nei dulkelės „iš reikalo“, jokios kaukės, jokio spektaklio. Toks tyras drąsos ir džiaugsmo pasaulis čiurleno jos viduje.

Kiek papiešęs mažylis parodė mamai, kad pavargo, aš nepastebėjau, bet supratau iš to, jog buvo paimtas ant kelių. Vaikas pastūmė ranka kažkur į krūtinę ir ilgai nelaukęs ją gavo. Aš truputį „apšalau“, sėdėjau visai priešais, gyvenime yra keletą kartų tekę matyti motinas, maitinančias krūtimi viešose vietose, bet ne šitaip drąsiai, šitaip natūraliai. Vagone, kuriame didžioji dalis keleivių atrodė kaip išlindusių iš kanalizacijos žmogėdrų palikuonys, jeigu lygintume su manimi. O lyginant su mažyliu ir mama, kaip apsvilę pragare, nusidėję baisiausiomis nuodėmėmis, žemiau nei žemiausia nuopolio riba nusmukę, supuvę, per laiką sudžiūvę, pasklidę į dulkes, po to gavę natūraliai raguočių pagaminto šlapimo ir mėšlo, vėl susiklijavę velnių zombių šešėliai.

Tuomet ir įvyko tas lemtingas momentas, po kurio man pasidarė aišku, jog niekur aš nedingsiu, nepasislėpsiu nei užsimerkdamas, nei po ausinėse maloniu balsu diktoriaus deklamuojamomis Bulgakovo gražbylystėmis, nei bandydamas savo akis ir dėmesį perkelti ant ko nors kito. Pavyzdžiui, kitų keleivių, kurie galiausiai, priversdami pasislinkti arčiau lango, prisėdo prie mūsų.

Viena detalė iš krovininio vagono tamsiosios dalies vis dėlto prikaustė mano dėmesį. Šalia atsisėdo šeima: vyras, moteris ir greičiausiai jų sūnus, kuris buvo aukštesnis per visą galvą už savo tėvą. Nauji traukinio kaimynai kažką sėsdami pabambėjo vienas ant kito. Siuntinėdami ir ieškodami, kur pritvirtinti nusivilktus storus viršutinius rūbus. Moteris atsisėdo arčiau mano pirmosios „baltosios“ kaimynės, vėliau kūno gestais demonstravo nepasitenkinimą kaskart prie jos prisilietus pavargusiam besimuistančiam vaikui. Savo tokiu elgesiu privertusi mane siųsti nepasitenkinimo bangas jai atgal.

Bet labiausiai įstrigo tų tėvų sūnaus plaštakos. Jos buvo didelės, kaip ir pats sūnus, bet dar keletą kartų didesnės, nei būtų galima. O rankos dar ilgesnės, nei galėtų būti ilgos tokiam žmogui. Abi plaštakos buvo ištatuiruotos kažkokiomis ryškiomis skirtingų storių linijomis, skersai, įstrižai, matėsi net kryžius, bet nesupratau, ar tai buvo tikrai kryžius, ar tik susikryžiavusios atskiros linijos. Tarp jų buvo dar kažkokie neaiškūs ženklai, bet be akinių aš neįžiūrėjau, o užsidėti akinius – tolygu išduoti savo susidomėjimą.

Galiausiai, begalinei mano nuostabai, susiklosčius, atrodo, neįmanomai nutikti sutapimų virtinei, kuomet šalia sėdinti neseniai vos ne priešais mano nosį pradėjusi krūtimi maitinti vaiką, kažkokiu man nepaaiškinamu grožiu apdovanota mergina iš nespėto nutapyti Rafaelio paveikslo, visai čia pat prisėdusi kažkokia neaiški, nenoriu nieko įžeisti, bet panašių į privatų mėsininkų verslą turinčių žmonių šeima, ir spoksantis į vieną tašką, beveik satanistiniais simboliais ištatuiruotas milžiniškas rankas viena kitą bandantis uždengti dičkis, sulindę man į galvą, monotoniškai tampė jautriausiems išgyvenimams suderintą stygą.

Traukinio palydovė, švelniai patapšnojo per petį ir paklausė, ar man viskas gerai. Ar aš gerai jaučiuosi. Taip, lyg būtų pamačiusi virš manęs besiformuojančią juodąją skylę. Kaip tik tuo metu buvau užsimerkęs, bandžiau susitelkti į knygos siužetą, bet, aišku, kad jau nebebuvo įmanoma.

Atsimerkęs ir nustebęs pasakiau, kad man viskas gerai. Atrodo jaučiausi gerai, nors apsupusi mane situacija buvo, švelniai tariant, nekasdieniška, bet nebuvau pradėjęs dusti. Po to nepamenu, ar paklausiau, ar pati iš mano veido susiprato, kad esu pasimetęs ir negaliu sugalvoti kodėl. Pridūrė – jūsų veidas labai raudonas. Aš jums pradžioje sakiau, ji buvo neįprastai atsidavusi traukinio palydovė. Taip rūpestingai keleiviais gali rūpintis tik savo darbą gyvenimo prasme įsivardinusi, ištikima vienatvei moteris.

Supratau, kad nebėra man kito kelio. Kad ženklai aplink mane beveik užvertė ant tos neapsakomai mielos vaiko ir mamos porelės. Ir kad aš jau seniai esu tik su jais, ir kad man net nebereikia galvoti, ką sakyti. Kad mūsų bendravimo įžanga ir net priešistorė jau seniai įvyko, viskas, kas turėjo įvykti, jau atsitiko seniausiai, dar prieš atsirandant dinozaurams, prieš atsirandant kiaušiniams. Beliko tik pasakyti bet kokį žodį ir jis bus tinkamas. Taip, kaip išgirdęs niūniuojant artimą žmogų, tu jau žinai, kaip jis dabar jaučiasi ir ką galvoja.

Ir nebesvarbu, dėl ko man tas veidas raudonas, jei jis išvis raudonas.

Išsiėmiau ausines, neskubėdamas sudėjau į joms skirtą dėžutę. Išsitraukęs telefoną sustabdžiau audio įrašą ir pabandžiau atsisėsti tokioje pozoje, kuri turėjo reikšti: „na dabar viskas, dabar jau aš kažką sakysiu, pasakosiu, neturiu kitos išeities, pati matai“.

Taip ir pradėjau, kažką pusiau sau, pusiau jai kalbėjau: „tai kaip čia“, „o ko jau nesitikėjau, tai nesitikėjau“, „kaip tau? “.

Aaa, dar paklausiau, ar šis traukinys važiuoja tik iki Šiaulių. Taip gudraudamas sužinojau, kad jie keliauja toliau nei aš.

Žodžiu, pradėjome kalbėtis. Buvo labai lengva. Išsiaiškinau, kad ji kažkiek gyveno Vokietijoje, buvo tokia mintis šovusi, kad iš užsienio, nes vaiko kalbos nepavykdavo sugauti. Bet per daug šia mintimi nesusidomėjau, nes juk vaikas, gali ir pasigirsti, gali ir šveplenti savo malonumui.

Kad turi du vaikus, kad gyvena Portugalijoje, kad patys su vyru neturėdami patirties pasistatė namą apleistame kaime toli nuo parduotuvių. Kad žiemą teko gyventi palapinėje, kad buvo taip šalta, kad neįmanoma to nepaminėti.

Kad įkvėpti gražių idealistinių idėjų apie naują pasaulį, kuris nepradingtų, jeigu pradingtų elektra. Neišsijungtų, kaip kompiuteris.

Kuriame žmonės šnekasi vienas su kitu ir dalinasi, kartu augina daržoves, gyvūnus, kurių veiduose nuo gimimo užsilieka šypsena. Vaišina vienas kitą troškintais ankštiniais. Keičiasi rūbais.

Apie kilnių idėjų vedamos bendruomenės kūrimą.

Kūrybą.

Požiūrį. Blaivybę. Laimę.

Išlipau iš traukinio. Padėjau jai išsinešti lagaminą ir įkelti į kitą traukinį, kuris nuveš juos namo.

Tolau nuo stoties užkluptas jaudulio. Oras iš laikinosios sostinės parvažiavo kartu su manimi. Bjauriai pūtė ir taškė į veidą.

Bet jaučiausi taip, lyg būčiau pergyvenęs ką tik nutikusį stebuklą. Dar vieną per visą gyvenimą.

Labiausiai šildė mintis, kuri drąsino mane tikėti, kad esu be galo žavus, nes sugebu juos atpažinti.

Jauki ir maloni šilumos gniūžtė strikinėjo po mano vidų nuo savimeilės iki malonės, pirmyn ir atgal.

Galvojau, į ką ja paleisti.