Išvakarėse Nebūto (34)

Bent jau truputį nebe Taip,
nubudęs kėliausi šį rytą.
Tamsu, jame šviesos nei trupiniu daugiau,
betgi ne akimis apvaikštau jį –
kad netgi vyturys pragydo
aukščiau virš tėviškės su jos apystata gyva.
Nors netikėk!
Nors pamanyk,
kad  šitaip aitvarai susiruošė į darbą.
Betgi – antai! – už vyturį aukščiau
lopšys pro tamsą įrasi
ir,  ir... Oi – ne! Negali būti taip

– Sūnau, valio! – pamoja kepure, –
dar vis kelionėje?
ir net karietos nebereik?
Tačiau kaip aitvarai aplink,
kai nevalia manyti,
kad savo išdaigas paliktų,
va, sumaniau ir aš pasidairyt,
kaip dar gerai nemoku –
iriuosi, kaip regi, lopšiu,
savo gimtadieniu pagerbti tuos,
kas netiki į mirtį tartum nebūtį.
Jei kas nepatikės – kepurę kelsiu nuo galvos,
tik nesakyk, kad tėtės nepažįsti.
Taigi esu, taigi Karlonas aš
Marcinkonių bažnyčioj krikštytas
laike 1906 m. gruodžio 24.
Sūnau, girdi?
Dokumentą bažnytinį
šalia kepurės prilaikau...

O aitvarai, šaukiu atgal į lopšį su tėvu
ir nors jau pats nebegirdžiu savęs,
bet nuoširdžiau negali būti.
– Su gimtadieniu, tėvuži, sveikinu tave
ir žemėje, ir danguose.
Na, o poryt dar šnektelėsime per Kūčių vakarienę 
kuomet nesudėtinga patikėti –
nunyksią kapinės, nereikia jų
nes iš tikrųjų mirusių nebūna...