Išvakarėse Nebūto (27)

Taip nuo seniai
po lopšį vis, po lopšį –
kai vystykluose įsuptas,
kai karves piemeniu ganiau,
o ir  vėliau, bent kiek atslūgęs nuo darbų,
sugrįždavau neužsimiršti ten,
dažniau jo neįvardijęs lopšiu,
bet ištikimas, savas nuo Grigų (Raulų) lig Karlonų,
krauju sugėręs tokią dalią,
jog suprantu: kol skoloje,
nepaisant kur ir kaip toli - arti bebūčiau,
beprasmiška įtikinėt, kad šitaip išskirti,
kad nesame kartu.

Vienok, deja, ir pats
dar vis dairausi, nemokėdamas atsekti,
kiek daug nepaprasto, nežinomo išlikę,
kad nors neva juokaudamas,
o iš tiesų rimčiausiai pamanau,
kad jeigu jis, lopšys,
savo ISTORIJĄ rašytų,
ar reiktų vargintis žin0jimu
kas – TAIP, kas – NE?

Dabar gi tarp daugybės tų,
kuriuos matau,
nesugebu vardais, pavardėmis atminti.
Negi išties teisinga įtikėti,
kad užmarštis ir tai gaisrais išdegino,
net jeigu įvykių vieta – lopšys?
Ir iš povyzų (išvaizdų), beje, dažnai nesurandu,
kad Tas ar Ta į atmintį sugrįžtų,
kad šyptelėtų, mirktelėtų, nusijuoktų kaip kadais, 
kad žodis, tariamas į žmogų,
it rudenio lietutis šiltas po kurio
Dzūkijoje turtingai grybai dera.

Ne, nesustok dėl  to, lopšy –
jog nežinojimo daugiau negu suvokti gebam. 
Su laikrodžių rodyklėmis suku aplink ratu.
kartu su tavimi, gaisrais, ugniagesiais
dažniau netgi  nepastebėdamas
kad ir  tave, lopšy, pavadinu Žeme.

Taip miela, gera įtikėti tuo
ir, atsiminus atsiskyrusį nuo moters bambos, 
išeiti į save (Savęsp)
į Dievą būti panašiu,
kurį Jėzaus pavidalu,
prie kryžių kalam...