Vėlinės

Keistas rūkas
Tartum medžiaga pilka –
Čia prie pat dar nieko,
Bet toliau jau bruka –
Lieja reginį į sferą pustonių šneka...

Ir drėgmė –
Diena visai sumišus,
Lyg, iš tikro, erdvės tuoktųs
Atvirom durim...
Tarp gyvų anapusinės sukas... –
Gal tik pasirodė...           
Su ana esu...

Dieve,
Net oda žąsim nuėjo,
Neria migloje
Mano mažą anukytę gaubianti dvasia...
Mano tėvo –
Kaip jis spėja... – vaikščiojo mažai...
Ir kuprelė... kiek palinkęs –
Kaip nuotraukoj –
Visai...

To vėjelio
Menkas niekis,
Krutina medžius...
Tartum scenoj kryžiai juda...
Žmonės po kapus,
Žvakeles palinkę dega – nėr per daug šviesos... –             
Miglos nė nemano šiandien
Žemiškos tiesos,
Lyg realijas pateikti... –
Gal ne man vienam
Ašaros su kondensatais
Aimanoj tylioj...