Išvakarėse Nebūto (20)

Garsų nėra, tačiau žinau, girdžiu –
turbūt taip absorbuojasi tikrovė,
kurios dar nepažįstu, neišmokęs,
ir nors be įsčių moteries,
bet vėlgi suprantu –
kažką reikės gimdyti
per žodį gal, per mintį, pajautas, per...
Na taip, tik jis,  Aukščiausiasis, težino
kaip tveriasi būtis
ne tik materijoje;
dvasioje, beje, taip pat.

Gilu Žmoguj, Jo žodyje,
kad šuliniai, ir tie, neaplenkia jo gilumos,
tačiau kartu ir aukšta taip,
kad nesunku, išėjus į žvaigždynus, pasivaikščioti
ir – ša, labai prašau,
nereikia apgailėt manęs dėl šitokios šnektos,
vis paguodžiant žinia, neva,
ištirpdo smegenis žmogaus galvoj senatvė,
taip buvo, taip yra, taip bus.

Betgi ar iš tiesų, kaip buvo taip yra?
Ar ne todėl garsų nėra,
tačiau žinau, girdžiu,
manydamas, kad šitaip absorbuojasi tikrovė –
rytojus jau nebus, kaip šiandien kad yra,
kaip buvo vakar, buvo kažkada.

Adomas ir Ieva taip pat
žmogaus kelionėje nei valandėlei nesustoja,
vis išvakarėse nebūto...