Be-loginė

Ritasi rytas per miškuose
Išbarsytus miesto trupinius
Žmonės pasėjo
Kaip laivus jūroje
Lėktuvus ore
It visą kitą paviršutiniškumą
Jog sutaupytų lašelį laiko
Jog gyventi reikštų artėjimą
Link išnykimo
Paradoksas jog individo aklumas
Veda link minios neišprusimo
Visai kaip pėda įsirėžusi kito
Pastatytoje smėlio pily
Nieko nekaltinu nes pats
Kartais pabudęs iš sapno
Kol apsirengiu savimi
Būna jog nesuvokiu
Ir tada niekas iš ties
Tampa metafora
Nusivelku iki upės
Eidamas prošal mesteliu akį
Tu visada tokia pat
Pilna maišelių šakalių dumblo
Tokia raminanti paguodžianti
Jog ne vienas esu pilnas purvo
Hipnotizuoji
Tiesiog žiūriu į neperregimą
Tavo gelmę
Ir galvoju ar tu galvoji
Tą patį žiūrėdama į mane
Jauti kaip skęstu
Visa gyvenimo filosofija
Paremta melais sau
Meluoju kiekvienai
Praeinančiai dienai
Nakčiai minutei
Užsimirštu apie mirtį įsisukęs
Kasdieninėje rutinoje
Ignoruoju veidrodį
Vengiu prisilietimų
Apkalbų
Tavo švininio tono
Pilkos darganos
Ir džiaugiuosi smulkmenomis
Kurios it menkas lietus
Kvepia malonumais
Ir visomis dalelytėmis
Kurios nėra tokios svarbios kitiems
Nes kiti tik realetyvus
Svaičiojimas
Tik retais atvejais esantis DABAR
TU