Išvakarėse Nebūto (14)

J  Rugsėjo 28 – Vilniaus įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino diena
-- -- --
Kai vyturys danguj,
kai įtikėjau,
kad būtent jis, mažylis,
kilstelėjęs Šv. Rapolo bažnyčią,
užgulusią jo lizdą pamatais,
atrodė, jau neliko nieko,
kas dar galėtų būti įstabiau –
net pasakos, baladės, legendos, padavimai,
net pajauta menkiau,
kad... kad ir krūtinėn dangūs atsivėrė 
su širdimi kaip vieversiu juose;

Jautriau už viską –
MAŽAS VILNIAUS VYTURĖLIS,
ir nekantru, oi nekantru,
kaip kur va šitokį save tokioj būty padėti...

Aš suprantu,
kaip kantriai žmonės kūną treniruoja –
negaila laiko, prakaito,
netgi nepaisoma, kad gal –
ar ne per daug?

O Dvasią? 

Taip, taip,
kaip ją ir kuo palaiminti,
kad Savęsp (i) šalelėje šaly
nereiktų vaikščioti išpažinčių.
Kaip gera būtų nežinoti,
kad šūviams per taiklus ir aš buvau,
net strėlei, leidžiant ją į taikinį,
o žodžiui neretam neatidus;
galėjęs juk netarti jų.
Tuomet ir mano lazdoje
netgi brangiausi akmenys nebūtų reikalingi,
tačiau  dabar... 

O gal?
O gal ir šitą kartą atsipirksiu?

Atsiremiu į akmenį,
bet ne todėl.
kad ir senatvėje nuo savo kojų nenukrisčiau.
Beje, tai ne akmuo,
tai išdidus riboženklis
su  kunigaikščio Gedimino  iškaltais stulpais.
Lig čia dar Vilniaus  miestas,
o už jo...

Dainuok, giedok, širdie,
su vyturiu kartu,
o aš ir vėl, ir vėl
grįžtu į lopšį
lipdyti, cementuot save iš dulkių,
bent iki tol, kol Lietuva
didesnė sieloje, didesnė širdyje.
Redaktoriau, ateik!
Žinau, ne bus tai paskutinis kartas,
bet nedelsk.