Pajūrio ilgesys

Rugsėjo vakaro raudonis
Grakščiai išlietas akvarelėm,
Gyvybe akyse liepsnoja,
Į dangų aitvarai pakėlė.

Lyg iš svajingo paukščio skrydžio,
Regi raukšles bangų ir kopų,
Kruopelė laisvės sielą gydo,
O suvaržytam žmogui – sopa.

Vėl susitikom, miela jūra,
Draugiją šildo giedros dienos,
Tiktai rytai rūkais paniurę,
Nutinka rudenį kiekvieną.

Greit negandas užpusto vėjai,
Vanduo skalauti nepailsta,
Čia užsimiršt trumpam skubėjau,
Pušų ir smėlio pasiilgęs.