Vilnonės kojinės

Vyniojasi ant žemės siūlai
Aplipę trupiniais nuo neplautų grindų.
Šiuose namuos jai niekad niekas net stiklinės vandens nepasiūlė.
O ji dėl jų vis tekina, suplukusi iš darbo ir su sunkiom nukarusiom terbom...

Vilnones kojines varsto durklai
Lyg špagos juda aprūdyję metaliniai virbalai.
Apleido šiuos namus vaikai, kai ištikimos liko netgi bado nukamuotos žiurkės.
Gyvena sotūs už Atlanto su šeimom be rūpesčių dukrelės - Liepos, Ąžuolai - sūnai. 

Akiniai su išklibusiom kojelėm
Prigludę  prie žilų muilu dar kvepiančių plaukų.
Be perstojo vis mezga kojines vieniši ir pamiršti seneliai.
Vis tikisi, kad vykdami pro šalį bent rankomis atsainiai giminaičiai jiems pamos.

Suplėšytą, vos gyvą širdį varsto durklai.
Akiniai kruta rankose raukšlėtose nestipriai sugniaužti
Be ašarų ji verkdama kasdien nuo televizoriaus neveikiančio nuvalo dulkes
Ant jo seni albumai sukrauti vis dulka, kurių jau niekad nepalies žmogaus ranka.