Ir dar šiek tiek rytojuj

Užrakinau.
Užrakinau kad neišskristų.
Po to dar
užsimerkiau.
Akis užmerkiau šiurkščiai, šviesos kad
nematytų,
žvaigždžių, vėdrynų ir
rasų.
Kad neviliotų.
Tyliu.
Tyla net nepravėrus  lūpų,
dantis sukandus -
kad žodžiais neišsprūstų.
Kinivarpų sugraužtos mintys-spintos.
Ten mokomos kantrumo.
Giliai lentynose,
betvarkės, vis grasinasi išvirsti
kūliu.
Jei tiktai prasiversiu.
Jos įžūlios -
svajonės, užrakintos
manyje.

Esu tik šiandien.
Ir dar šiek tiek
rytojuj.