Išvakarėse Nebūto (9)

Neginčykit –
jaučiu, žinau:
krūtinėje daugiau (gal turtingiau?),
negu joje turėta bet kada anksčiau.
Tik kaip suvokti visa tai,
kuomet regi šią būtį aukštėliau savęs.
Atrodytų, kad, – o! Dangau, –
ne aš į tavo erdvę, kad ir nuogas,
su sekmadieniu atėjęs,
o tu (ir ačiū tau už tai),
kartu su vyturiu įslūgęs į krūtinę man.
Kopėčių ten nereik,
netgi sparnų – nebe.
Po vokais užmerktų akių
įsišvietė žvaigždynai –
žmogaus kelionėje esu...
Kas buvo – nenudingę,
kas bus – kelionės užrašai atsivertė byloti.

O Šv. Rapolo (Arkangelo) bažnyčia,
kaip atsitinka, jog negreitai sužinau,
kad jau po savo ateitį dairausi.
Senatvė pasilikusi kažkur kely.
Į ją lazdą dar pasiremt bandau,
tačiau ir jos nėra,
bet rankos sauja ne tuščia:
– Pasupk, Prany,
pasupk save lopšy...