Nežinau, tačiau ir žinoti nereikia, kas kur kaip mato vyturį, pakilusį giedoti viršum Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios Vilniuje, tikra tačiau, kad tokį jį išgirdus, pasilieki gyventi su juo. Stengiuosi apie tai šnektelėti ramiai, tačiau vėl ir vėl gerklę springdo pasikartojantys žodžiai, atrodytų, šitaip bandantys įtaigiau iškalbėti parūpusį dalyką. Esą, būtina suvokti, kad iš tiesų vyturys pakilęs viršum savo lizdo, kuris kadais buvo užklotas statomos bažnyčios pamatais. Regisi, kad ne kitaip ir elgiuosi. Netgi nesuvokiu, kad praėjęs nemenkas laikas gebėtų tokį reikalą kažkaip prasmingiau paredaguoti: kad tokioje savijautoje galėtų nudingti, pasišalinti ar netgi būti pašalintas vyturys, tačiau tuo pat metu skauda žodžius, kuriuos apie vyturį ką tik ištaręs: „buvo užklotas statomos bažnyčios pamatais“. Beje, ne jis vienas buvo užklotas taip, o kartu su jo lizdu. Dairausi ieškodamas galių bent per sapną pamatyti, kaip anuomet lizdas atrodęs, bet pajautos it baiminasi, kad nepasilikčiau kvailiu ir palieka man pačiam žinoti, kad vyturiai į senuosius lizdus netūpia perėti.
Kažin, ar sužinosiu? Nebent per Bibliją, a? Tačiau šis mano laikas jau toks, jog nenubaidau smalsumo sužinoti, o kaip iš tikrųjų, a? Ne tik rūpi, o ir pamąstyti nepatingiu: kam, kodėl vyturiui - jeigu jis vienas - reikalingas lizdas?
Kol kas atsišaukiančių pasakyti nesigirdi, o man vis skaudžiau į smegenis geliasi pajautos, kurios, atrodytų, pasirengusios materializuotis į sąvokas, panašiai kaip pakilusi su vyturiu ir pamatais viršum Neries Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčia. Ne tik su pamatais; su šventoriumi taip pat. Per mirksnį, kitą lyg bandau suvokti, kad su vyturiu tokia vaizdo viršum Neries apraiška yra pirminė ir ją dar nelengva bus prisišaukti, kol ji iš toli, toli nusileis savo povyza (išvaizda) su pamatais ir šventoriumi štai čia, iš kur ją tokią, dar neatėjusią į materiją, stebiu. Negebu kažkaip raiškiau šio proceso nusakyti žodžiu ar raštu, kokį girdžiu pajautose. Suprantu, kad Dzievulis arčiau savęs tokio manęs neprisileidžia – taigi, tik iki jų, ligi pajautų.
– Tik?
Atsiprašau. Neretai pasijaučiu, kad ir aš pats esu būties dalyvis, pasilikęs kartu su vyturiu ir jo lizdeliu pasibūti po Šv. Arkangelo Rapolo bažnyčios pamatais. Ir – ša! be zirzimų, nes ir pats suskatęs manyti, regėti, suprasti, netgi ne kartą sau priekaištauti:
– Prany, betgi tokios kvailystės tamstos galvoje iki šiol dar nebuvo girdėti. Dabar gi lyg ir ne vienas, o su vyturiu. Kažin, kiek laiko praėję, kai jos pamatais užklotas vyturio lizdas. Taigi, ir tamsta su juo...
Tyliu. Ir ši tyla
kaip plaukiantis vanduo nerodo,
kiek daug jo išplaukė upe.
Netgi nerūpi pamanyti,
kur Neries vandenys nudingsta.
Labai tikiu, kad šit,
tokiu patapęs savimi,
esu pagirdytas jos vandeniu,
bet iki šiolei nebrandu tikėti,
kad dulkei reikia tiek.
O vyturi, jaučiu,
kad mums ir Dievo jau nereik tiek daug,
kad kilstelėtum Rapolo bažnyčią virš Neries
per savo dvasią,
kad savo ausimis išgirsčiau
kodėl toks darbas
abiem mums atkakliai svarbus.
– Neduok Dzievuli, jeigu tik jums dviem –
sudirgina giliai paširdyje, kad nesuabejoju, jog tik pajautos taip giliai ir tegali išsilaikyti ne tik paširdyje, bet ir laike. Tuomet gi nori nenori, o priverstas esi su jomis pabūti, kuomet net savyje tai pamintyti baugu. Betgi:
Sakmė man, vytury,
sakau – sakmė tu man esi,
be jos ne tik kad tavimi;
ir savimi va šitokiu tikėti nemokėčiau...