Kažkoks ilgesys

Ne mums ten tolybėje švintąs rytas,
Ne mums ten kalneliai pušynais apaugę
Ir grįžulo ratai, kur dangum ritas
Be tikslo į niekur, irgi mūsų nelaukia.

Tik, regis, taip noris su rytu pakirsti,
Linguot pušimi pirmaprade ir amžina,
Taip kviečia dangus mus pakilt ir nuskristi
Ir sielą sustingusią žadina.

Ir gerves išgirdus širdis ašaroja
Nors jai ta kalba  jau seniai svetima.
Nutils jų klykimas, kur žengs mūsų koja,
Ilgu mums ir tolima, tačiau ko -nežinia…

Įsidėkim kišenėn tą švintantį rytą,
Ir gervės netikros per dangų kai lėks,
Kai žinosim, kad žvaigždę tiktai mums viršuj rita,
lgesys gal truputį atlėgs

Ir Iškris iš kišenės sudriskusio palto.
Jei mokėjom surasti, išmoksim pamest.
Tą varganą ilgesį palikim ant pilko asfalto,
Nesvarbu, batams mindyt ar varnai sulest.