2. Nuo žiedo iki žiedo? Hmm...

Galvoju taip, kitaip,
bandau ir dar kažkaip,
kad nenudingčiau nuo savęs,
kurį žinau ne vien tik kūnu.
Galbūt nedaug,
bet dvasioje taip pat save žinau
ir suprantu,
kad kol Perkūnas netrenkė giedru dangum,
ne šiaip, pakreipęs kelią,
nuo tikėjimų visų 
į avilį dvasia atėjęs
kaip kvanktelėjęs nemenkai.

O kūnas?

Pasidairyti po save (Savęsp) 
nepaprasta, kaip ir po dangų,
nepaisant kaip jį suvoki,
kaip kas tau padeda prie jo
geriau – blogiau priglusti
ir vis dėlto
Savęsp šalelėje
kiekvienas esame karaliius.

Kada su bitele pasijaučiau avilyje,
neparūpėjo tarti 
ko manyje daugiau –
kūno ar dvasios? 
Net pamąstyti neparūpo
kaip ir kodėl
lazda, iškritusi iš rankų,
įsismeigė į žemę augti medeliu.
Nejaugi vien todėl
kad vėl kaip kažkada
ji pumpurus sukraus,
žiedais parodys į save,
kartos tą patį per tą patį?...

Pirmoji ją surado skruzdėlė
ir priėmė kaip kelią į aukštybę.
Maža. Oi, oi, kokia maža,
bet regisi, kad Dievo aukštumos
ir jos tikėjimą nokina viltimis –
arčiau prie jo save, mažylę, tęsti
įrodant savimi  –
KAD laikas tęsiasi vien tik todėl,
kad ji su juo...
            („Nuo žiedo iki žiedo“)