Septynios vasaros atėjo per anksti,
Ten pamačiau ir pakilau į kalną.
Per dvi žiemas sudeginau pasaulį,
Nutilau. Bandžiau suvokti ir paneigti.
Savaitės audė tylą, bandžiau pažint save,
Padžiauti demonus, supakuot į kampą.
Sakai yra tik kampas, ten daužaus,
Ir tai nėra tiesa. Savęs nenusineigsi.
Savaitės audė tylą, sustatė vertikalę.
Aš supratau, kad pirmąkart galiu
Galiu žinoti kas gyvena manyje,
Bet per vėlu ištarti. Bus per daug.
Nukankinau tave.
O gal dar verta paneigti saviapgaulę.