Apie kelius ir klystkelius

Ramybę vakaro sirpina paukščių giesmės,
Globoja purpurinė saulė grimzdama.
Apie tave svajingos mintys posmais liejas,
Kvapniai pražysti bitėms pievų gėlele.

Mieloji, sninga sakurų žiedais gegužy,
Tik tau vienai, šio grožio kitos pavydės.
Šypsaus, kai juokiasi, verkiu, kai mūza liūdi,
Lankau eilėm, užgimusiom gelmėj širdies.

Vidinis balsas kužda: „Tu tik meilės vergas,
Supančiotas Veneros žvilgsnio paslapties“.
Kada taiklaus Amūro strėlės stipriai kerta,
Storiausias šarvas apsiginti nepadės.

Giliausios žaizdos gyja palengva ir moko,
Tiesas sužinome, kai būna jau vėlu.
Basom per trapų smėlį, lūpomis be juoko,
Apglėbęs kryžių kankinio keliu einu.