Mano moteriai

Galim likti nevalgę. Bet nešėlę?
Ne, negalim. Jokiu būdu.
Po marškiniais tą juodą minkštąją petnešėlę,
kurią žino žemiau pasauliai du,

patikėk lėtumui pirštų – nykščio   
ir smiliaus antspaudais nustumsiu
ant peties lengvai lyg lietum su
vaivorykšte, lyg kažką pernykščio,

galim likti nemigę, negėrę, nekvėpavę giliai,
neįsimindami ir nesisveikinę,
bet negalim norėjime vienas kito lyg augliai
nesiplėsti, lyg plinta dangus melsvai kine

apie skrydžius prieš parašiutų
išsiskleidimą. Kur antra petnešėlė                       
prieš liekant vienu ryšiu? Tu
nušvinti ir ištrini iš manęs šešėlį.