Tai taip žmogiška, taip žmogiška.
Sėdinčiojo už stalo pranašumas
Jis lygiai toks, kaip rašančiojo prieš nerašantį.
Ant supjaustyto popieriaus dėjau popierių, ant tuštumų dėjau tuštumas. Dėjau ką dėjau, o kaktusas miegojo savo invalidišku miegu, nes kadais šuo buvo apvertęs vazoną. Šį siaubą katusas, turbūt sapnavo kasnakt, kad yra apverstas,
kad yra iškritęs iš vazono.
Kad žmogus spygliuotu liežuviu iš ežerėlio iriasi tūkstantimis valčių, o kikvieną valtį lydi gera dešimtis ančių. Pirmoji valtis pramuša sidabrą, įplaukia pro langą.
Irklas krinta, šaukštas nuo stalo.
Viskas, kas bepakels šaukštą, kas įmerks jį karšton sriubon?
Žmogus iš valties pakyla ir šlapiais botais žingsniuoja trobon. Gal tai ne troba, gal tai namas, bet bus taip,
kaip žmogus kaktuso liežuviu pavadins. Jis paspiria šaukštą,
šis atsimuša šeimininkei kakton ir štai jau, ji irgi nuvirsta, kitapus stalo ir plačiai atmerktom žiūri į šeimininką. O šeimininkas taip pat plačiai atmerktomis į šeimininkę. Žiūri abu ir supranta, kad jeigu jie ir gyvi, tai nebe labai, kad, tiesą sakant, jau nebe...
Žmogs kaktuso liežuviu aima šaukštą ir kiša už ausies.
Tada laužo duoną. Sau - kaktusui. sau - kaktusui.
Jeigu nelaužytų, nebūtų trupinių. Bet jis laužo.