nieko nemačiau

Atėjo pavargimas
Per dienas, per norus, per laiptus...
Beldės man į akinių stiklus;
Jam, nepuoliau, durų nedariau...
Šunys lojo, alų gėriau ir klausiau –

Negirdėti aido – nešlepsi tolyn –
Baltas vėjas ---
Kelia vėliavas baltas aukštyn...

Ir matau aš baltą sapną – pavargau,
Nors, tikriausiai, nieko gero dar nepadariau...
Ką kalbėt apie pasaulį šiam laike,
Jeigu grumstas džiūsta saujoj... – lenkiasi valia...

Suvokimas ir dvasia... kažkur šalia;
Bet boluoja vėliava balta... –
Kas išduoda mintį... atima sparnus?..
Lyg akmuo nukritęs žodis į laukus...

Ir neauga, ir nenoksta duonos tarp eilių –
Tvoros ir apgaulė prie kelių...
Nebenoriu niekur eiti – pavargau...
Gersiu alų, veikit švogerėliai sau...

Tegul bus, aš tarsiuos: pavargau...
Tegul bus, aš tarsiuos:
                                      nieko nemačiau.