Rūkas Grinvičo parke.
Kur ruduo ir žiema vieno
veido.
Kur pavasaris išsiduoda tik
sutrikusiais mėlynais krokais.
Ir rūkas, savo amžinam laukime -
praeivio,
paukščio,
paskutinio lapo - šykštaus laiško žiemai.
Ir spindulio - netikėto, šykštaus ir ne vietoj.
Savo budelio.
Baikšti šviesa tą miglą trapią,
ardo,
vaiskiais saulės pirštais suvarsto.
Atgula rūkas amžino poilsio
krokuose,
ant suolo pernykštis lapas prisėda
gedėti
ir juodos kojos kaštonų budi
paminklais.
Iki kito ryto Grinvičo parke.