Pamelavimai ir išpažintys IX

Rupūže, būk greta –
regėjau kaip gyvatę žioji.
Atrodytų, netikėlė,
net saulėj pasirodyti nenori,
bet šit gyvatė dingo,
jos nėra.

O aš?

Savijauta dairausi po save.
Nereikia veidrodžių,
kad atvaizdą matyčiau savo,
tačiau – ir jo nėra,
lyg būčiau iš Anapilio atėjęs
prie Kūčių vakarienės stalo –
esu, bet kas bepasakys,
kad iš tiesų esu...

Nudingsta laikas.
Jo net neskaičiuoju,
net užsimiršęs, kad be molio
pasilikęs savo esaty...

– „Dulkė esi ir dulke vėl pavirsi. “
Tu apie tai, Prany?

Šįkart be kontūrų. Net be materijos.
Todėl manau, kad gal... dvasia?
Plepių laikus veju šalin,
tačiau žmogaus orbitoje
nepažinimo (tarkim – mįslių) nemažėja.

Ne pirmąkart ėjau į lopšį,
kol pirmą kartą lyg žinau,
kad su žmogaus manta
sugrįžtančiam atgal,
įsiropoti ten
nebeįmanoma tiesiog.

– Na, o... o jei be jos,
jei lopšyje?

Kol kas dairausi prieigose jo,
tačiau žinduką, krūtį čiulpti – NE!
neprireikė kol kas
ir numanau, kad nereikės...