Apie viską ir vėją

Dabar, kai žinoma daug apie viską ir vėją,                           
o ypač apie viską – nuo iki,                                                       
debesys danguje nejuda, išvarvėję,
sunkūs, todėl šviesa drėgna ir nyki,

kai gražuolių tiek daug, o ypač – kažkuo jokių,   
ir šių gal daugiau keleriopai,                                                         
ir tai bukina, bijok jų,
skirtų devynis kartus iš dešimties atsivert opai

likusiame laike, devynis iš dešimties, devynis
gal net iš devynių
ir laike būsimajame, būtų tos žaizdos dvynės
lyg delnuose po vienodų vinių,

dabar, kai
šiandien viskas kitaip nei rytoj, kai
miškų tankumynais tapo nuostabūs parkai,
kai neturi kam laiškų parašyti stoikai,

kai žinoma į kur tuojau vėjas pūs,
bet kokių atsineš garsų – ne.                                                 
Dabar, kai gyvenimas labai netaupus,
už mažas palūkanas užstatys mane