Pamelavimai ir išpažintys Šklėriams I

Įžangos! Oi, įžangos...
Kiek buvo jų, kiek būsią dar,
kai paregim (ar pajaučiam) save,
pasitalpinusius į Dievo Žodį, –
po gruodį klaidžiodamas kalbasi Vidinis,
nepaisydamas, kad su juo kartu.
 
Aš.
Tu ką, Vidini? Rūpi,
kiek dar jų bus, kai regisi:
prAdžios yra,
(Įžangos! oi įžangos...), 
bet pAbaigos užtrukę per ilgai,
kad nors manyk, jog neatklysią, neateisią jos
kad jų nebus.
kurias,  kaip visumą žmogaus Savęsp
gebėtume apvaikščioti dvasia ir laisve

Vidinis
Norėčiau, žinoma, bent sužinoti,
kad tai įmanoma ar – ne,
bet pažiūrėk – už lango lyja,
o kalendoriuje jau  gruodžio dvidešimt trečioji,
beje, ir ji vidurdieny į tamsą nusileidus.

Aš
Deja, deja,
bet – ne giliau, Vidini.
Šiandieną jau kaip vakar,
rytoj, beje – taip pat.
Prinoko  laikas atsipeikėti Aukščiausiam,
kad ir dievams užaugti reik daugiau šviesos.

Vidinis
Kaip suprantu, keli į lopšį  Kristų?

Aš
Ne aš keliu.
Kalėdos kelia.
Tačiau šioje jų dalioje
tėvužis mano irgi lopšyje.
Antai, matyk – ugnelė
kur kas menkesnė negu žvakės,
kad, regis, jonvabalis šliaužioja po tamsą
ir drasko ją gimtadienio data.