Sudegusiais sakiniais
Mano mintys skverbiasi
Į būsimų medžių lapų puslapius rudeninius
Iškirstas plotas netelpa mano pasaulio suvokime
Bet namie šilta
Ir tik nuspalvinta žemė paaiškina
Jų buvimo pėdsako prasmę
Kai viduje visiška tuštuma...
Pe to reikia tsodinti medziuts, lapai reikia ir nuolatots, tada nereikėts ir taip grauztits tsu ta tutstuma, o dapar tai aitsku, kai tsitaip vitkats netąmoningai pataulyje, aha.