Kai užkimsta ruduo

Kai už lango žvarbu ir kaštonai panirę į tylą,
Vienuma, kai skaidri ir lengvumas pavėsiuos lašnoja,
Tavo veidas šviesus į šešėlius atokiai panyra
Ir palaukėj liekna styro liepa sesuo vienišoji.

Tavo pirštai lengvai mano veidą ir lūpas paliečia,
Glosto tarsi lapus, tarsi šilką ar paribio rūką,
Saulė šildo šykšti, bet taip blankai taip tingiai ji šviečia,
Aš tave išpaišau tarsi gražų minčių atviruką.

Nebijoki tylos, vienišystės, tamsos, mano mielas,
Vos užgimęs mėnuo debesynų lengvumą išsklaido,
Tarsi angelas jis užgesina pavargusias sielas
Ir nutolsta dangum palydėtas tik vėjo palaido.

Kai už lango žvarbu ir kaštonai panirę į tylą,
Tu širdim prisiglausk, aš tau vasaros pieva pabūsiu,
Skleisis garsas tylus, tai vaitoja užkimusi ryla,
Tu many, aš tavy po žvaigždėm  nėriniuotom nubusim.