Ridenu šypseną į kalną
kas rytą.
Kaip emodžiuką apavaliai geltoną.
Aš net įsirėžus viršun, viršun,
o ji vis žemyn nusliuogti
taikosi.
Prie veidrodžio šypt sau -
ir akyse saulės geltonai skaičios
minutei įžiebtos - šypsenos
užritintos.
Bet lūpų kampai žemyn, žemyn -
traukos jėgos stipresnės, nutraukia suglebusią odą link
žemės. Ir mintis susisėmusios šviesias - žemyn.
Ir vėl ridenu, ridenu, kad tái minutei saulę įžiebčiau
akyse.
Kad ir prieš veidrodį.
Sau, ne kitiems.