Mokinuosi rašyti nesąmones

Bet taip kad nieks neįtartų
nesulaukti tūkstantį kartų
rudenio lietūs pagaliau prabilo
teškenimas į pakraščius nustelbė tylą

pasistatęs kopėčias tvarte
lipau lopyt stogą nukritau nuo balkio
pusę dienos ant užpernykščių šiaudų pragulėjau
nepajėgiau net apsiversti
jausmas toks lyg prisiuosčius smalkių

lipti niekur nebesinori pusę dienos trūko oro
negalėjau nei atsistot nei atsikelti
keista bet norisi pagaut įkvėpimą
nors dar pats dorai nežinau
koks nepagaunamas tai daikts yra

noriu pradėti rimuoti!
bet apie ką aš rašysiu?
ilgai galvoti nereikia
geros mintys kaip visuomet
pačios teikės atklysti

dejuojantis kreiseris ant plento!
dvi šventos lentos rikošetai nuo stiklo į kvarcą
viena viršuje kita į apačią
lėtaeigis ne retas vienintelis skardis
aš skardžio meistras ant statomo kranto

iš naujo mokausi kvėpuoti į staktą
įkvepiu sviestamušė pakyla iškvepiu leidžiasi
iškvepiu šunys pakelia galvas loja
įkvepiu giliai vėl žiūriu pro skylę kur leisis

matau ir beveik nebematau - taip toli
kad net kažkur už plento

sviestamušės rankena dyla
bandančių ją sulaikyt obelų rankos
per pečiu alkūnes ir plaštakas panyra

ir tavaruoja
eglyno alėjoje eglės ima girgždėt
viena kita nusimeta spyglius

aš guliu ant šiaudų
gaudau orą