Greitaeigis

Greitaeigis nestos. Šitas reisas – vienintelis dažnis.
Detonavo save visos stotys, nustūmė krantus.
Bus atoslūgiai, nejautros, perkrovos, šifrai neaiškūs,
Bus birželiai, dresuoti nekąst. Sustojimo nebus

Aš išmoksiu kvėpuoti į taktą užburto plackarto,
Kol pradėsiu tave, su dantyta tiesa sutuokta.
Čia taip tiršta tylos, prismaigstytos vienintelių kartų
Ir tiek griūvančio aukščio į mėlį po tavo kakta

Jis nestoja, girdi. Rikošetais nuo stiklo į veidą
Išnarinti koplytstulpiai keičia medžius ir namus.
Tu apglėbęs laikai, aš liečiu tavo plaukus suveltus,
Kol dejuojantis reisas nurimsta...
Ir rėžias į mus.