Žvakė. Žiurkė Ne Matilda

ŽVAKĖ

  „Gražus dalykas, ta deganti žvakė“, - galvojo Ūsė Ilgaūsė, žiūrėdama  į plevenančią žvakės liepsnelę ant apvalaus stalo prie lango, - “bet pavojingas”. 
    Patogioje kompiuterinių žaidimų kėdėje, kuri visiškai nederėjo prie senovinio  stalo ir romantiškos žvakės, sėdėjo Margarita ir svajingai žiūrėjo į tamsiame lange šviečiantį gatvės žibintą. Akivaizdu, kad ir jai patiko  žvakės liepsna. Buvo tas retas atvejis, kai vakare ji  rankose neturėjo jokio mezginio, nors visi lentynos gyventojai matė, kad  siūlų krepšyje yra gerokai įpusėtas megzti būsimas naujas lentynos kaimynas. Ir žiurkė jau ne pirmą vakarą spėliojo - kas ten galėtų būti? Tai buvo žalias pasišiaušęs mezginys. Kol kas be kojų, be rankų, be sparnų ir be uodegos. Ir net be snukučio ar veiduko. Ir atspėk tu dabar, kad gudrus...
    - “Vi-u, vi-u, vi-u“, - už lango su sirena pralėkė kažkoks automobilis. Ūsė sukluso – pažįstamas ir artimas garsas. -  „Vi-ū, vi-ū, vi-ū “ - dar  vienas, tik jau kiek storiau. - “Vy-u, vy-u, vy-u“ – dar viena sirena. Vėl kitokia. Ūsė tai jau tikrai jas visas skyrė.
  „ Na štai, prisižaidė kažkas”, – piktai pagalvojo Ilgaūsė - „O kažkas vargsta, skuba gelbėti vėlyvą vakarą. Ne, kad žmonės atsargūs būtų, rūpintųsi savimi ir kitais”. 
    Bet greit už lango viskas nutilo, nurimo ir tik  kambaryje tyliai grojo rami muzika ir pleveno žvakės liepsna. Žiurkė Ne Matilda niekaip nesuprato – ir kas gi nutiko tai Margaritai? Kas čia per keisti romantiški vakarėliai? Mezgiukai jau kelinta diena nekantriai laukė naujo lentynos gyventojo, naktimis visaip spėliojo  - ar tai paukštis,  o gal koks drakonas,  ar gal mergaitė žalia suknele? O gal tai bus žalia pievelė, patiesta lentynoje? Oi, kaip smalsu! O Margarita sėdi, nieko nemezga, o tik svajingai spokso į žvakę.  Nesibaigs tai geruoju!
  Greit kambaryje nutilo ir muzika, Margarita giliai atsiduso ir nuėjo miegoti. Kambaryje  ant stalo  liko tik deganti žvakė – rami, lygi, nedidelė liepsnelė.
    - Kaip gražu! – sušuko Auksaplaukė princesė.
    - Kaip keista ir romantiška, - susižvalgė meškiai.
    - O kas ten šviečia? Kas nutiko?  Šildomės? Kas čia laužą užkūrė? – vėl kažko nesuprato ilgakaklė žirafa.
    - O man kažkodėl nepatinka ta ugnis, palikta ant stalo, - pasirąžė ir išrietė nugarą katinas, - nepatinka ir taškas.
    - Labai neatsargu. Labai. Man atrodo, Margarita per daug atsipalaidavo. Vakarėliai, muzikėlės, žvakės ir liepsnelės. Sėdi, dūsauja. Prisidūsaus, - garsiai piktinosi Ūsė Ilgaūsė, - romantika, jai, matai. Geriau tvarkos namuose žiūrėtų, nedeginusi čia kas papuola.
  Žinoma, žvakė tai  nebuvo visai jau  kas papuola, bet žiurkė buvo pikta dėl tokios betvarkės.
  Tačiau greitai minkšti žaisliukai pamiršo degančią žvakę ir pradėjo gyvai aptarinėti naują Margaritos mezginį.  Ir vėl spėlionės – ar tai pievelė, ar kalnelis. O gal žalias ežiukas? O gal koks ateivis iš skraidančios lėkštės? Arba žuvytė, pavyzdžiui. Meškiai ginčijosi su šunyčiais, krokodilas pykosi su katinu ir tik žirafa visus stebėjo ir nespėdavo įterpt savo nuomonės. Kažin, ar žirafa iš viso turėjo kokią nors savo nuomonę.
  - Nustokit čia jūs spėliot, palaukim dieną kitą, ko čia ėdatės, lyg galėtumėt kažką nuspręst. Kas bus tas. Ot nekantruoliai! – piktai niurzgėjo Ne Matilda, - pievelė, ar suknelė, koks skirtumas. Pamatysim. O gal Margarita sau megztinį mezga, juk ruduo ateis greit, vasara baigiasi.
  Bet spėlionės tęsėsi, mezgiukai nerimo, kiekvienas norėjo išsikalbėti – juk visą dieną tylėjo ramiai tupėdami savo lentynoje. Žiurkė į jų pokalbius nesivėlė, nors ir jai rūpėjo naujas mezginys. Ji paniro į senus prisiminimus, kai dar buvo šilta pilka liemene. Tylėjo ir rudas katinas – jis neramiai stebėjo vis labiau tirpstančią žvakę ir vis ryškėjančią ir didėjančią liepsnelę. Bet užsisvajojo ir jis.
  Staiga ginčus nutraukė ilgakaklė žirafa. Ji buvau aukščiausia ir toliausiai matė: 
  - Žiūrėkit, kokia graži ugnelė ant stalo! Kokia didelė ir kaip maloniai šildo. Koks šviesus kambarys! Kaip gaila, kad Margarita nemato, jai turbūt patiktų toks nuostabus vaizdas.
  - Koks gražus ir romantiškas vakaras, - žaviai nusišypsojo Auksaplaukė.
  - Ir kaip įdomiai kvepia, - stebėjosi meškiai, kraipydami noseles ir uostydami vis tamsėjantį dūmelį.
    Visi  mezgiukai pastebėjo ugnį. Tik  ta ugnis nebebuvo nei graži, nei maloni – žvakė buvo išsilydžiusi, vaškas išbėgęs ir jau degė balta nerta staltiesė ir smilko medinis stalas.
 
  - Nesusipratėliai jūs! Koks čia jums grožis, kokia maloni šiluma? Gaisras čia, bėdžiai jūs be smegenų, - išsigandus sušuko Ūsė Ilgaūsė, - Kas tiesa,  tai tiesa - blogai, kad Margarita nemato. Teks dabar patiems gelbėtis ir tą išsiblaškiusią netikėlę gelbėti.
  - Gaisras? Kas tas gaisras? Kai gaisrinės atvažiuoja? – vis dar nesuprato žirafa.
  - Vi-u, vi-u, vi-u!  Kaip bus linksma! – džiaugėsi šunyčiai.
  - Jūs tikri besmegeniai! – piktai sušuko žiurkė Ne Matilda, - gaisras reiškia, kad sudegs namai, sudegs Margarita ir iškilmingai sudegsim mes visi.
  - Gelbėėėkit! – pirma atsitokėjo Auksaplaukė, - sudegs mano gražioji suknelė ir auksinės kasos! O aš? Ką aš?  Kas bus su manim?
  - Padėkit, išneškit mus, gesinkit ugnį, - šaukė dabar jau visi mezgiukai, bet jų niekas negirdėjo -  kai minkšti žaisliukai kalbasi naktimis, žmonės juk jų negirdi.
  - Klausyt mano komandos! Lygiuot į mane, žiūrėt į Ūsę Ilgaūsę, - sukomandavo žiurkė, - prieš pakliūdama pas Margaritą, aš buvau ugniagesio liemene, tad dabar klausysit manęs, aš viena čia kažką išmanau. Ir prašau be panikos. Dabar mums reikia sukelti triukšmą ir pažadinti tą ožką Margaritą, nes tik ji viena gali iškviesti pagalbą. Ar turit pasiūlymų?
  Deja, mezgiukai buvo visai nepatyrę, nes kažkada kas buvo vaikiškomis kojinėmis, kas pirštinaitėmis, o kas bobutės megztuku. Net išmintingas ir pašaipus rudas katinas anksčiau buvo dalimi storos megztos antklodės ir niekada nematė gaisro. Ir visi buvo tokie išsigandę, kad nieko negalėjo pasiūlyti.
  - Matau, kad iš jūsų kol kas jokios naudos. Prašau susitvardyti ir nepanikuoti, klausyt mano nurodymų, - drąsiai vadovavo žiurkė. – Matot tą stalinį šviestuvą ant spintutės? Tai artimiausias daiktas, kurį mes galime nuversti ir sukelti triukšmą, juk spintutė visai šalia, o šviestuvas metalinis ir sunkus. Kas pas mus pats aukščiausias? Žirafa?
  - Aš aš, mano kaklas ilgas. Aš išsitiesiu visu ūgiu ir šiek tiek pasilenksiu, o manimi tegu nuropoja krokodilas, jis stipriausias.
  - Šaunuole, žirafa!
  Ilgakaklė išsitiesė kiek pajėgė, bet užsiropštęs ant jos krokodilas savo striukomis kojejėmis negalėjo pasiekti šviestuvo. Šį kartą užduotis pasirodė ne jo jėgoms. Jis netgi apsisuko atbulas ir bandė šviestuvą pasiekti mojuodamas ilga uodega, bet deja trūko kokio sprindžio.
  - Katine, tavo eilė, - sušuko Ilgaūsė, - krokodile, tu lieki vietoje.
  Greit sumojęs ką  daryti, katinas lengvai užbėgo ant žirafos ir krokodilo piramidės ir grakščiu šuoliu pasiekė šviestuvą. Kad ir nesunkus buvo megztas gyvūnėlis, bet gerai įsibėgėjęs jis letenomis nuvertė sunkų metalinį griozdą ir susvyravęs šviestuvas su trenksmu krito žemyn. Pakeliui jis dar užkliudė lentynėlėje žemiau stovėjusį gėlių vazoną ir šis, garsiai žnektelėjęs žemėn, sudužo į šipulius. Nakties tyloje nuo trenksmų net grindys suvirpėjo ir Margarita, žinoma, nubudo. Pačiu laiku! Kambarys jau buvo pilnas dūmų, stalas ne smilko, o degė atvira liepsna ir ugnis  jau kėsinosi tuoj tuoj griebti užuolaidas.
  Margarita greit iškvietė ugniagesius, atvykę drąsūs vyrai sėkmingai užgesino ugnį ir namai buvo išgelbėti. Išgelbėti buvo ir visi mezgiukai, ir Margarita.
  - Valio, valio! – norėjo šaukti megzti žaisliukai, bet, deja, nubudus namų šeimininkei, jie tik nebyliai  tupėjo lentynoje, o kiti mėtėsi ant grindų.
  Visą kitą dieną jaunoji panelė tvarkė po gaisro namus. Plačiai pravėrusi langus ji išvėdino kambarius, išnešė apdegusį stalą.  Surinko nuo žemės  šukes, pastatė į vietą šviestuvą, sukėlė nuo nuo grindų į lentynas nukritusiu katiną, žirafą ir  violetinį krokodilą. Ir tik vieno Margarita negalėjo suprasti –  kas numetė sunkų šviestuvą, kas išvertė molinį gėlių vazoną ir kas gi išmėtė žaisliukus?  Bet kuriuo atveju, ta netvarka visus išgelbėjo nuo žūties.
  O žiurkė Ūsė Ilgaūsė tupėjo lentynoje tarp katino ir  Auksaplaukės ir patenkinta šypsojosi. Štai kokia jį šaunuolė! Šai kokia ji protinga ir drąsi. Ir ką gi tie minkšti megzti besmegemiai be jos būtų darę? Būtų iki paskutinės minutės grožėjęsi ugnimi ir sudegę kartu su Margarita. Su ta neatsakinga jaunąja panele, kuri paliko be priežiūros degančią žvakę. Ir kaip gerai, kad pilką liemenę kažkada dėvėjo ugniagesys.