Kartais mums reikia išgirsti gerą istoriją, perskaityti kilnią knygą ar pažiūrėti įdomų filmą

(Passchendaele Vėl kilo noras nerti į tetos Alisos triušio urvą)
   

        Taip taip – šiandien šventė, Jokūbas tai suprato labai anksti,  vos vos švintant.  Žadintuvui jau trečią kartą giedant Slovėnijos himną,  jis, net dorai neprabudęs, pradėjo suvokti, kad taip, šiandien yra rugsėjo pirmoji, ta nelemta kasmetinė šventė. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad žadintuvas skambėjo ne jo, o Jorio kambaryje. Ir  Jokūbas tikrai neklydo manydamas, kad Slovėnišką pasididžiavimą išklausys  dar bent keturis kartus su tiksliu penkių minučių intervalu. Tai buvo brolio naujas kėlimosi ritualas. Ne ne, Jokūbas tikrai neplanavo keltis su saule tokią dieną. Kur skubėt – pirmoji paskaita nuo vienuoliktos. O štai brolis vakar visus išgąsdino savo keistu pareiškimu, kad rugsėjo pirmąjai jis pasiruošė. Ir į pamokas atsikels laiku bei neprašys ruošoje niekieno pagalbos.  Tie du žodžiai  „Joris“ ir  “pasiruošė”  niekuomet tarpusavyje nederėjo, tad toks pareiškimas visus privertė sunerimti. Mama šyptelėjo ir paklausė, ar brolis žino, kur jo uniforminės kelnės. Joris liko nustebęs – po netrumpos susimąstymo pauzės atsakė, kad gerai bus languotos. Jokūbo piktam džiaugsmui tas Jorio pareiškimas nepraėjo  ir kelis kartus perrinkus  pakabas su visokių rūšių ir kalibro džinsais bei šortais, broliui teko lyginti kostiumines kelnes. Deja, nė vienam šeimos nariui nepavyko išaiškinti frazės  “kelnės lyginamos į kantą” prasmės  ir po dešimties minučių keisto brolio šokio aplink lyginimo lentą, estafetę perėmė tėtis. Na, gerai jau - jaunėlis juk pasiruošė, nematykim smulkmenų. 
  Jokūbui  po kiekvieno iškilmingo Slovėnijos kūrinio atlikimo vis bandant užsnūst, Joris nerimo. Garsiai nerimo, priversdamas tame nerime sudalyvaut visus namus. Pirmiausia kilo pagrįstas klausimas – o gal gi reikia baltų marškinių? Kitas klausimas buvo beveik panikoj – kur jie? Keista, bet mama tyliai tūnojo savo kambaryje. Joris marškinius net gi rado pats  - vos dengiančius bambą ir rankovėmis iki alkūnių. Na ką dabar – po švarku bus gerai. Tik štai kodėl po baltais marškiniais šviečia  žali Žalgirio marškinėliai trumpomis rankovėmis – nedidelis neaiškumas. Na, bet ne Joriui.
  Po dešimties minučių nerimastingo blaškymosi paieškose – garsūs šūksniai – kas išrišo jo mokyklinio kaklaraiščio mazgą? Jokūbas didvyriškai kentė brolio pasiruošimą mokyklai ir ištvermingai tylėjo. Mama taip pat dar tvirtai laikėsi. Tėčiui pasisekė labiausiai -  į darbą jis šėjo labai anksti. Intrukcijos anglų kalba How tie a tie visi išklausė keturis kartus ir kantriai. Šalia angliškų nurodymų visi taipogi klausė vis garsėjančio Jorio pasipiktinimo lietuvių kalba su neaiškiais necenzūriniais intarpais. Galų gale šūksnis „Mama, surišk! ”  vainikavo visus bergždžius bandymus. Dideliam Jokūbo nustebimui, mama ramiai ir su nežymiu sarkazmu paklausė, kodėl turėtų tai mokėti, juk nenešioja kaklaraiščio, bet dar didesniam visų nustebimui pasirodė, kad kaklaraiščio reikia būtent moterų akims pamaloninti. Maždaug kaip „sikspeko“. Tai naujiena buvo ir Jokūbui. Deja, mama neatlaikė vis didėjančio spaudimo ir atsikėlė iš lovos rišt nelemto mazgo. Dar priminė apie diržą į kelnes, apie kojines ne su žvaigzdžių karais – bet bala jų nematė. Svarbesnis klausimas – kur bateliai. Šį kartą niekas neišsidavė – broliui  teko autis sportbačius, su kuriais vakar lietuje vedžiojo šunį. Na gėlių mokytojams nėra – su jomis daug tąsymosi, ryt nuneš po snikersą. Tik reiks pasakyt, kad to geriau nedarytų.
  Bet! Joris šiemet susiruošė! Jis vakar net  pareiškė, kad susitvarkė kambarį, bet dar niekas nedrįso ten užeiti.
  Nurimus visam rytiniam šaršalui, mamai išėjus į darbą, atsikėlė ir Jokūbas. Šiandien pirmoji paskaita. Na ir kas, kad pirmoji – jis tikrai niekaip ypatingai nesiruošė. Svarbiausia – vidinė ramybė ir pasitikėjimas. Tai tik gyvenimas – rytas su septynis kartus Slovėnijos himnu  jo tikrai neišmušė iš vėžių. Išgėręs kavos jis ramiai užėjo į  brolio kambarį. Tarp begalės nesuprantamų šiukšlių ir šlamšto ant rašomo stalo gulėjo ranka prirašytas lapas. Rašyta, braukta, rašyta. Juk šiandien brolis už rankos atves penktokėlį.
  PALINKĖJIMAS PENKTOKUI
  SVARBIASIA – PRIEŠ UŽMIGDAMAS, TURĖK SVAJONĘ. VISADA.
  Taip. Kartais mums reikia išgirsti gerą istoriją, perskaityti kilnią knygą ar pažiūrėti gerą filmą. Kad kažkas sukrutėtų, kad kažkas sukirbėtų.  Kad būtų aiškiau. O kartais gana kelių žodžių pribraukytame lape.
  Tai buvo paskutinė Jorio mokyklinė dyliktoko rugsėjo pirmoji. Ir viskas jam bus gerai – dabar Jokūbas tai žinojo.