Aparatas pradėjo savo darbą (Kormilecaitė)

Kambario sienos išvarpytos skylių, pro kurias skverbiasi raudoni spinduliai. Palubėje supasi vos besilaikantis ant laido gremėzdiškas šviestuvas, panašus į pražiotus vilko nasrus. Personažas-Jis sėdi ant grindų, laikydamas ant kelių butaforinę bazuką. Personažas-Ji šveičia sieną, po to atsineša maišą su ledo gabalu daužo į stalą. Daužo minutę, dvi, kol ledas ima trupėti.

Jis: Nustok triukšmaut.
Ji: Kuo bus smulkesnis, tuo daugiau žiūrovų galės atsigaivint.
Jis: Autorius atrodo patenkintas. Visi dalyvavo antroje repeticijoje, kaip jis ir norėjo.
Ji: Kurgi ne. Visi trys – jis ir mes du.
Jis: Jis pats čiupo iš po stalo bazuką ir pylė nesidairydamas.
Ji: Jei ne honoraras, kaip aš jį pasiųsčiau.
Jis: Tu pasirašei sutartį.
Ji: Velniop tą sutartį.
Jis: Pagalvok apie laiką, kuris greit praeis ir mes patys būsim sau šeimininkai.
Ji: Jei išgyvensim.
Jis: Išgyvensim, jei tuoj pat nustosi kelt šį siaubingą triukšmą.
Ji: Ne aš pradėjau.
Jis: Nekalbu apie paskutinę sceną. Tai ne nuo mūsų priklauso.
Ji: Šūvių jam negana, šito gremėzdo, kuris kabo virš galvos ant pliko laido, mano panikos negana!
Jis: Dar vieną kartą pasiaukok. Dėl mūsų. Dar viena repeticija ir premjera tikrai bus vykusi. Uždirbsim kalnus pinigų.
Ji: Premjera jau buvo skelbta du kartus. O dalyvavome tik dviejose sumautose repeticijose. 
Jis: Turėjai patikėt, kad viskas tikra, kitaip nebūtum taip nuoširdžiai atlikus savo vaidmens.
Ji: Dabar nebetikėsiu.
Jis: Bet dabar ir bus tikrų tikriausia premjera. Bazilikai tiko, sriubos teatro koncepsija pasiteisino, štai – sienos liudininkės.
Ji: Nebe, aš jas nušveičiau.   
Jis: Tau ant blauzdos lapas.
Ji: Ne ten žiūri.
Jis: Ne apie tai galvoji. Tu tokia smulkmeniška, bet aš pasiryžęs tave išmokyti tikro gyvenimo.
Ji: Egoistiška mokyti dėl savęs, kad nebūtų nuobodu. Kur dingo kartoniniai puodeliai? Turiu sudėt ledukus.
Jis: Esi siaubingai naivi.
Ji: Tai nedėt?
Jis: Jis numatė, kad to paklausi.
Ji: Ir ką? Koks čia triukas!
Jis: Puodelius žiūrovai gaus tik po konflikto. Kam vėsintis, kai temperatūra sparčiai krinta, ar tu nejauti? Tu, tu ir dar kartą tu užsiprogramuoji kaip robotas ir nebemąstai, kada kam laikas.
Ji: Pravirkdysi mane. Tau tik bazuka rūpi. Vos pramokai šaudyt, pabudo žvėris. Kur tie puodai?
Jis: Puodeliai. Juos dalins pats autorius.
Ji: Pats autorius! Kodėl trečią dieną taip jį sureikšmini?
Jis: Trečią dieną ir Kristus kėlėsi iš numirusių. Nustok kalti į smegenis!
Ji: Nuo šūvių fonogramos tau visiškai pasisuko. Aš tik trupinu ledą. Tu kali žodžiais lyg pneumatinė kale dantimis. Še maišą! (meta Jam)
Jis: Nurimk. Jei jau apie šunis, tai kale būt negaliu. Užtat gali tu, mieloji. Mes sumauti reproduktoriai šioje pjesėje. Bet veiksmas po finalo neprognozuojamas. O tai, kad ėmei koliotis, buvo numatyta. Jis viską aprašė. Neskaitei scenarijaus.
Ji: Pakanks, kad tu skaitei.

Jis pasideda po galva suskaldytų ledų maišą, guli ant grindų, tebelaikydamas rankose bazuką. 

Jis: Suprask, aparatas  pradėjo savo darbą.
Ji: Aš žinau, kad šio kambario nuoma buvo patikėta tau. Pietų pusėje vasaros vidury. Tau buvo pasakyta, kad ieškotum būtent tokio. Tada pasiteisina visi tie ledokšniai, puodai, sriubos teatras, neprognozuojamas finalas ir, kaip ką tik prasitarei, neprognozuojamas veiksmas po finalo. Ar jis filmuos mus po visko? Gražu: visi leips iš karščio, siužeto vingių niekas nebeseks, elgsis instinktyviai, autorius spygaus už stiklo, stebėdamas kaip žvėreliai puola vieni kitus. Kačių arba šunų šeimų instinktų demonstracija. Genčių genocidas.
Jis: Vien nesąmonės tavo galvoj!
Ji: Jau prisigulėjai. Kelintą jis ateis?
Jis: Kartu su žiūrovais.
Ji: Pataisyk tą kabantį griozdą, kol kurio nors iš mūsų nenutrenkė.
Jis: Nebuvo parašyta.
Ji: Ir apie mane nebuvo parašyta.
Jis: Aktorė mirė. Savaime aišku, kas ją keičia.
Ji: Skaičiau. Nenoriu žinot smulkmenų. Po premjeros nuvažiuosiu į morgą.
Jis: Tavęs neįleis. Neklausk, iš kur žinau. Tiesiog dabar apie tai negalim kalbėti.
Ji: Nes didysis autorius programuoja tavo veiksmus.
Jis: Tylėk. Jau sakiau, kad mechaninis veiksmas yra apsauga.
Ji: Apsauga yra ledo maišas po tavo galva.
Jis: Nušalo ausis. Ką galvojai, mesdama jį man!
Ji: Nieko. Tu nenori, kad galvočiau. Autorius nenori, kad galvočiau. Tegul viskas vyks savaime.
Jis: Savaime irgi nevyksta savaime.
Ji: Kiek bilietų parduota?
Jis: Nesako. Spėju, kad visi. Turim pradėti.
Ji: Ar nesakysi kaip?
Jis: Nuo šios tavo frazės. Scenarijuje parašyta sulaukti tavo klausimo.
Ji: O kokį aparatą minėjai – na, kad aparatas pradėjo savo darbą.
Jis: O, vaikeli, tai grandiozinis vyksmas.
Ji: Ar jis aprašytas?
Jis: Jis tarp eilučių.
Ji: Kam įdomu tai, kas tarp eilučių? Scenarijaus žiūrovas neskaito. Matoma tik tai, kas režisuojama. Paviršiai domina visus. Tai vadinasi vizualizacija.
Jis: Plius veiksmas – nepamiršk.
Ji: Bet neprognozuojamas veiksmas negali būti grandiozinis, tai kokia to tavo aparato esmė?
Jis: Visų pirma, jis ne mano, o numatytas autoriaus. Pajutau vos perskaitęs scenarijų.
Ji: Tas autorius kvaištelėjęs.
Jis: Mes nežinom, kada ateis žiūrovai. Nežinom, ar bus pataisytas šviestuvas ir nepriliesim plikų laidų. Bazuką laikau, nes su ja saugiau jaučiuos. O ar autorius atneš jų daugiau, nieks nežino, išskyrus jį patį.
Ji: Suvoki, kad kalbam apie žudymo įrankius, kokie butaforiniai jie bebūtų?
Jis: Neturim teisės komentuoti scenarijaus!
Ji: Tas aparatas yra pažeista autoriaus smegeninė.
Jis: Smegenys yra tik mažas atspindys to, kas vyksta aplink, virš mūsų. Mes nieko negalim, nors galvojam, kad keičiam pasaulį.
Ji: Nevaryk man depresijos.
Jis: Tu per jautri eksperimentams. Viskas labai primityvu. Viskas sukasi į tą pačią pusę. Ar tu nervuosies, ar išliksi rami, ar gyvensi, ar mirsi – niekas nepasikeis šitoje milžiniškoje kaladėlių pily.
Ji: Ji gali sugriūti anksčiau, nei norėtume.
Jis: Jei tai neužrašyta, tai ir nesugrius.
Ji: Tu labai klysti.
Jis: Na, pilis gali nugriūti dalimis arba iš pamatų.
Ji: Būtent. Nuo mūsų priklauso kaip ir kada.
Jis: Geriau nežinoti. Tai įpareigoja ir apsunkina.
Ji: Vargšelis, kiek įpareigojimų! Laikyti bazuką. Tai išties didvyriška.
Jis: Tyčiojies. Nedaug kas turi bazukas. Dar mažiau ima jas į rankas. Ima, negalvodami apie pasekmes. O aš galvoju.
Ji: Žinoma. Autorius užrašo tai, ką tu turi galvoti.
Jis: Kartoju tau. Viskas primityvu. Tu gali svaičioti apie kaladėlių pilies sugriuvimo laiką ir mąstą. Tu gali kliedėti, kad mes sprendžiame kas bus ir ko nebus. Bet visa tai yra tik išsigalvojimas. Matei Matricą?
Ji: Apie tai, kad mes hologramos, jau kalbėjom prieš n metų. Nebeįdomu. Nemaniau, kad remsies primityvais. Tai tik kritikų straipsneliai ar forumų nesąmonės. Aš paprasčiausiai esu už mūsų dalyvavimą.
Jis: Mes niekur nedalyvaujame. Mes vykdytojai. Didžiulio aparato, įsukančio mus su visais zyzimais, meilikavimais, su pilimis, griuvėsiais ir juos saugančia bazuka.
Ji: Tik ką pasakei, kad bazuka saugo. Nė velnio! Jei tu jos nelaikai, ji yra paprasčiausias pagalys.
Jis: Tu nemąstai. Negirdi, ką aš tau sakau. Nereikalingos jokios isterijos. Tu tik kenki savo kepenims.
Ji: Geriu dilgėlių ekstraktą.
Jis: Tu atsigulk dilgėlėse, gal bent pajusi, kad tavo kūnas yra niekalas. Paprasta dilgėlė varo žmogų iš savo aplinkos. Ginasi nuo sumauto humanus lupus. Vilkas žolės neėda, mindo ją. Žmogus taip pat ją mindo, nors kartais ir ėda.  O kai vargšė dilgėlė ginasi nuo jo plaukuotų galūnių, sako ojojoj – prakeiktos piktžolės. 
Ji: Nenusuk kalbos. Kiek mes patys dalyvaujam to tavo vadinamo aparato veikloj?
Jis: Jis pats veikia. Jau pradėjo.
Ji: Tu siūlai palikti viską savieigai? Aš nesiruošiu taikstytis su tavo ištežimu. Tu nori plaukti pasroviui. Žinai, kas plaukia pasroviui?

Jis atsistoja, išeina iš kambario. Ji pakelia maišą su betirpstančiais ledais, išima porcijomis ir deda į kartoninius puodelius. Girdisi nuleidžiamo iš unitazo vandens garsas. Jis grįžta.

Jis: Aš pagalvojau.
Ji: Visada ten galvoji.
Jis: Pasilik tas iliuzijas sau kaip pasaką prieš miegą.
Ji: Dar pasakyk – prieš amžiną miegą.
Jis: Jau pasakei tu. 
Ji: Sakyk ką pagalvojai.
Jis: Kad procesas įpusėjo. Kol mes kalbam, viskas juda reikiama kryptim.
Ji: Reikiama kryptim kam?
Jis Autoriui!
Ji: Tu kartojies. Mes bandom spręsti dalyvavimo būtinumą.
Jis: Viskas užrašyta. Detalės – tik jos mūsų valioje.
Ji: Taigi niekas nesikeičia. Įjungsiu šviestuvą.
Jis: Kaip nori. Ar parašei mamai laišką?
Ji: Parašiau.

Ji įjungia šviestuvą. Gesta šviesos. Tamsoje kibirkščiuoja elektra, spengia laidai. Pasigirsta trūkinėjančios šūvių papliūpos. Kambaryje ant stalo stovi kartoniniai puodeliai su ledukais. Girdisi durų trankymas. Apšviečiamas šviestuvas, kuris sukdamasis kyla. Nuo jo nasrų ir liežuvio spragsi kibirkštys. Jis ir Ji stebi kambarį pro stiklą.
 
Ji: Jis ir vėl nefilmavo.
Jis: Tu jau pasisakei už dalyvavimą. Mes autoriaus kambary.
Ji: O kur pats autorius?
Jis: Spėju, kad tai mes.
Ji: Aš nebepasirašau, pakaks.
Jis: Kai ėmei sutartį, žinojai, kad ji nenutrūks, kol visko neužbaigsim.
Ji: Tai užbaikim.
Jis: Nenori žinoti, koks finalas?
Ji: Tos repeticijos trumpina gyvenimą.
Jis: O kas netrumpina? Ar tai, kad sėdėtume bare, biure ar šliaužiotume pievom, netrumpintų?
Ji: Tau nepatinka tradicijos. Paprastai pjesės būna orientuotos į laimingą pabaigą.
Jis: Ne, Antikoj tragedija buvo aukštesnis žanras už komediją.
Ji: Nebėra ritualų. Nebėra olimpinės ramybės.
Jis: Niekada ir nebuvo. Nekenčiu ritualų.
Ji: Repeticijos yra ritualai.
Jis: Vadinasi, aš nekenčiu repeticijų.
Ji: Tai pradėkim premjerą.
Jis: Velniop viską, pradėkim.

Tamsa. Girdisi garsėjanti šūvių papliūpa. Po to sprogimas. Prožektoriai apšviečia žiūrovams skirtas kėdes. Jos tuščios. Po kėdėmis mėtosi panaudoti vienkartinai kartoniniai puodeliai. Kambario vidury ant grindų – akinančiai raudonas sujauktas gobelenas. Ant jo guli netvarkingai sukrautos bazukos.