Dirbtuvės 2. Vieno žmogaus deivė yra kito --- žmogėdra. (Passchendaele)

Kiekvieną dieną jie rite rijo viens kitą. Iš pradžių akimis, po kąsnelį lėtai ir nedrąsiai. Kaip pakliuvę į paveikslų galeriją, spoksodami į prinokusius vaisius natiurmortuose, į vandens pardavėjo paveikslą. Alko ir troško, bet ištiesti rankų pirštai atsiremdavo į kartoną ar drobę. Į faktūrą dažų, į panages gremždami būties paviršių. Galop paaiškėjo – gali ryt akimis, bet nenusiskinsi nė vienos prisirpusios vynuogės, nesuleisi dantų į sultingą prinokusią kriaušę. Jie net ėmė manyti, kad pasaulis tėra plokštuma, kurioje spalvų ir proporcijų žaismas sukuria gylio iliuziją, trijų dimensijų vaizdą.
Jie išvydo viens kitą tarytumei Dievo paveikslą, nykioje parodos salėje, kur žila prižiūrėtoja lazdele baksnoja į užrašą „eksponatų rankomis neliesti“.
Jų alkis tapo veik nepakeliamas, galiausiai – jie įsisiurbė vienas kitam į lūpas, drėgmė ir karštis, alkis ir troškulys. Veido bruožai – daržovės ir vaisiai kaip iš Arčimboldo paveikslų.  Galop ji perkando jam Adomo obuolį, kąsniais nurijo kartu su sėklomis. Kad viduje išaugintų Getsemanės sodą jo kančiai.

Mes užgraušim viens kitą – ji kartojo, – dievaži kaip užgraušim. Lūpa už lūpą, liežuvis už žodį. Drabužius plėšte plėšė nagais tarsi lupenas bulvių, vos ištrauktų iš žarijų. Palytėjimai degino pirštus. Vienas kito paviršiuj jie paliko dantiraščių žymes.
Ji surijo jo širdį, po dūžį, apskrudinus liepsna, kurioje pati degė. Nebuvo laiko gerai sukramtyti. Dienomis naktimis graužė kūną lig kaulų baltumo.
Ji rijo ugnį, ji rijo kardus, ji rijo barbarus ir inkvizitorius. Ji rijo pasaulį visomis šešiomis akimis.
Niekas nerado jos mylimųjų lavonų. Nė žymės. Tik oda jos panagėse, o gal tik gremžti dažai, dangaus švelnumo karsto aksomo gremžlės.

Kaimynai liudijo girdėję šūksnius. „Tu man gyvenimą suėdei! Tu užgraužei mane. “ Ekipažas atvažiavo auštant. Nieko įtartino. Juodoji našlė tyliai verpė kambario kamputyje. Voratinklį kartais suvirpina vėjas. Iki kito jaunikio. Iki gyvos galvos.

------------------------------------------------------------------------------

Vyras, kaip duona, yra kilęs iš moters dubens. Dubuo yra pilnas gyvybės ir puspilnis pilnaties. Bambos baseinas pripildytas atnašaujamo vyno.
Vaikystėj labiausiai bijojau nėščiųjų, nes girdėjau kaip pusbrolis sakė, kad moterys suvalgo Adomo obuolį kartu su jo sėklomis ir jose ima augti uždraustasis vaisius. Tas vaisius tai aš, mano vardas yra Uždraustasis.
Vyras yra kilęs iš moters dubens, duonos raugas uždarytas į dubenį. Kyla ir plečiasi keičiantis pilnatimis.
Vaikystėje nėštuolės buvo panašios į pilnatis. Šviesiais rūbais ir arbūziškais pilvais. Išblyškusios, tempiančios savo dubenius ir teliūskuojančios gyvybės vandenį.

Nuo vaikystės turėjau susirašinėjimo draugą... Mes užaugom ir aš tapau vyru. Jis tapo entomologu. Vieną sykį jis tiesiog dingo kopose. Taip žmonės kalbėjo, taip vėjai kuždėjosi su smiltimis, tuose senoviniuose užpustytuose kaimuose, kur moterys lopo tinklus ir vėl neria naujus.
Nežinau kam jus mirusius prausiate šitaip baltai, kad net žieduojamos gulbės atrodo nešvarios, ir putos, ir smėlis. Vilnijanti jūra – ėriuku baltvilnių banda, nulaižanti užrašus smėlio ir pėdsakų įspaudus. Jie iriasi, nerias iš kailio, gražiai raudonuoja. Raudona ir balta visai kaip Japonijos saulė ir čia – ta pati, beveik tapati mūsų laikui ir vietai. Gintarėja akimirkos – inkliuzuose miega juodoji našlė, nepabaigusi verpalo šitaip sustingusi amžiams.
Bangos, vėjas ir smėlis trina bet kokius žmogaus buvimo įrodymus.