Tave savyje marinu

Tūkstančio dryžuotų burių mieste
Ten kur saulei merkiasi valandos
Tenka šimtai dūrių pirštu
Vakarui brendant į rausvą neviltį
Duslūs garsai, kaip lietui prabilus
Į išdžiūvusios odos asfaltą
Tavo pilnaties pirštai šalti šianakt
Paliečia mano neatitirpstantį
marmurą
Kiek paukščių minties susisupę į neviltį
Atrasti tave vėl iš naujo
Nepakyla į aukštį
Aukštesnį nei nerimas
Man taip skauda kai tu negirdi
Kai tylą naudoji kaip ginklą
Kiek dar kartų nukritęs sudušiu
Mieste kur be vidinio kompaso
Šiaurė neveikia
Šiąnakt aš donoras tavo sapnų
Išpjauk iš manęs tą nedalomą visumą
Visą tavo visatą
Ypač tai ko pamiršt negaliu
Šiąnakt žvaigždės ir mėnuo
Kaip gedulas
Aš tave savyje marinu
Ir nors noriu nekęst
Uždarau į mažą narvelį
Pačiame viršuje
Sraigtinių laiptų
Kad kitą kartą sugrįžus ir vėl
Man tektų labai ilgai eiti