Žydėjimas įsibėgėja

Kiek daug grožio dovanoja gamta!
    Rojaus obelys savo raudoniu nuostabiai dera žalio kalno papėdėje. Daugiametės saulutės tiesiog spindi žaliajam fone. Ir alyvos jau pabudusios skleidžiasi. Pagaliau rododendrų žalieji pumpurėliai dovanoja rausvas šypsenėles ir siunčia linkėjimus savo broliams, kurie jau drąsiai išskleidė savo grožį ir džiaugiasi vyšnių ir obelų draugija bei baltų žiedų panašumu. Tai kas, kad jie medžiai, daug aukštesni, už tai dyglialapė mahonija net žemesnė, bet visai gerai jaučiasi, savo geltonus žiedynus išpusčiusi. Vaistinės baltašaknės. Ir ką jos ten slepia po plačiais lapais ant ilgų stiebų? Gal baltas kurpaites žaliom noselėm po kelias sukibusias? Jos, greičiausiai, įsimylėjusios skėstažiedžius flioksus, todėl tokios drovios. Apvalus rausvosios rodiolės krūmas aiškiai puikuojasi savo įspūdinga sandara, o laiškinių česnakų būrelis šviesiai violetiniais žiedų rutuliukais žvalgosi į raktažoles, nes jos, turbūt, jiems imponuoja ryškiais žiedais. Katžolės glaudžiasi prie paparčių, slepiasi, jaučiasi prastesnės už kitas gėles. O, kad jos žinotų, kaip jų skleidžiama švelniai violetinė šviesa suteikia sodriai žalumai paslaptingo žavumo! O štai paprastosios kiaulpienės nė kiek neliūdi dėl savo vardo ir ryškiai geltonai pražydusios gausiais būriais puošia upės šlaitus. Kerintis vaizdas!
    Kiekvienas augalėlis žino, kada jam laikas žydėti, kada tas laikas baigiasi ir reikia leisti kitiems žiedams išsiskleisti. Ir ši gamtos dovana yra tokia gyvybinga, besikartojanti, amžina, kaip ir pats gyvenimas, kaskart atsinaujinantis, niekada nesibaigiantis.
    Grožis suteikia kilnumo jausmą, jis visur išsiskleidžia savaime, džiugina, gydo, suteikia ramybės. Tik svarbu jį išsaugoti, nesunaikinti.