Niekas juk nesistengia suprasti paukščių čiulbesio

Įdomų pašnekovą sutikau parodoje. Kol aš apžiūrinėjau man labai gerai pažįstamos ir mielos moters nutapytus paveikslus, minėtas pilietis kažką įnirtingai margino atsiliepimų knygoje.

Po kurio laiko priėjo prie manęs. Kažkodėl aš jam pasirodžiau pakankamai kultūringas, kad gerai nusimanyčiau mene. Nenuostabu, nes jo apšilimo laipsnis, buvo žymiai aukštesnis už vidutinį. Pasakyčiau, arti blaivyklos ribos.

Į blaivyklą šiais laikais mažai gėrusių nepriima. Neturi reikiamo kiekio promilių – ir eik, toliau linksminkis. Gali ateiti, pasikonsultuoti. Nustatys tau kondiciją, ir tegul ji bus ir viršyta, jei tu ramus ir dar gali judinti apatines galūnes, tave ramiai palydės iki durų ir paleis.

Štai ką reiškia demokratija, žmogaus teisių laisvė!.. Šiurpas nukrato prisiminus rūsčius Andropovo ir Gorbačiovo reakcijos metus.
Tačiau grįžkime prie parodos.

–  Na, ką jūs galite pasakyti, kaip žmogus išmanantis, štai apie šį raudonai tapytą paveikslą? – paklausė minėtas pilietis.
Sunku atsakyti į tokį klausimą. Juk kaip sakė Pikaso: „ Niekas juk nesistengia suprasti paukščių čiulbesio, tai kodėl visi stengiasi suprasti dabartinį meną? “

–    Jis man patiko, –    kukliai atsakiau.
–  Kaip patiko!.. Nelaukiau iš jūsų tokio atsakymo!.. Ką jūs čia matote? Kaip vertinate atlikimo techniką? Kaip suprantate kūrinio idėją? Kodėl panaudota būtent vien raudona spalva?

–  Manau, kad autorė norėjo pavaizduoti saulėlydį, ar aušrą?.. – nedrąsiai bandau aiškinti.
–    Koks saulėlydis!?.. Ką jums primena tapybos maniera!?..
–    Nežinau, – vėl nedrąsiai teisinuosi. Nemažai skaičiau populiarios  literatūros dailės klausimais. Teko net matyti suvežtus beveik iš viso pasaulio Gogeno ir Sezano darbus… –  jau drąsiau teisinuosi, jausdamas didelį specifinių akademinių žinių stoką.

–    Koks Gogenas!?..  Tai Pikaso, suprantate!?..
–    Atsiprašau, – atsakiau. –  Man pasirodė, kad tai Adelė  Dainelevičienė.
–    Na, dar gražiausia!.. Žinote jums teks dar nemažai pasidomėti  postimpresionizmu, kubizmu, neoimpresionizmu, ekspresionizmu ir dabartiniu abstrakčiuoju modernizmu.

–    Supratau, – ištariau šiek tiek atkutęs. – Tai Salvadoras Dali.
–    Jau geriau. Šaunuolis! Labai malonu buvo pabendrauti. Retai sutiksi tokį mene  išprususi pašnekovą.

Apžiūrėjęs parodą, pasidaviau pagundai ir ėmiau ieškoti, ką gi šis žmogus taip įnirtingai rašė atsiliepimų knygoje. Teko pavartyti, kol paskutiniam puslapyje radau, nelabai įskaitomus ir prasmingus įrašus.
Paroda patiko, tačiau nieko neišdrįsau parašyti, bijodamas pasirodyti visiškas profanas dailėje.