Šis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
„Nepyk, čia bus erdviau”, – sako Marius, keldamas žiurkėną į didžiulę kartoninę dėžę. Nulaižo nuo piršto kraują ir išsišiepia prieš kišeninį veidrodėlį. „Mudu komanda, ar ne, Dandžeri? ” Žiurkėnas neria į kampą už laiptų iš teatra-pakuočių. Jo naujojo būsto grindys – laikraščio skiautės. To paties, kuriame vakar abu skaitė vakaro kronikas. Jo būsto sienos – prirašinėtų adresų grafiti. Jo sporto salė – centrifuga XPB-800 iš pasenusios skalbimo mašinos. „Aš pats čia gyvenčiau, Dandžeri, tau – visas pasaulis! ”
Marius pasidaro kavos. Turi vos valandą. Tomis atneš raktą, pasą, bilietą, adresus… „Dandžeri, užknisi, bėgdamas ratu! ” Meta jam kelis žemės riešutus, šie šokinėja tarškėdami lyg lietus į skardinį stogą. Apsipila kava. Užbarstęs ant marškinių dėmės druskos, trina abiem nykščiais. Pagaliau skambutis į duris!
Paštininko skruostai netelpa į durų akutės arealą. „Ko norite?! ” Už durų sušiugžda popieriai. „Atidarykite, pasirašykite, jums dėžė! ”. „Eikit sau! Aš čia nebegyvenu, dėžė – ne man, ateikit rytoj! ”. Paštininko skruostai bando įsisprausti į akutę: „Jums ką, sunku priimti? Adresas teisingas, dėžė sunki. Adresatas – Marius Duderis! ”
Marius žiūri į žiurkėną. Dėžė tobula. Dandžeris sukasi centrifugoje, šokčioja žemės riešutai. Paštininkas beldžia. Tomis yra kiaulė! Atsiuntė paštininką vietoj to, kad ateitų pats ir paplotų per petį prieš kelionę velniop. „Kiškit popierius čia! ” – atidaro žiurkėno migracijai skirtą angą – „Pasirašysiu, dėžę palikit prie durų”.
Vienas po kito į kambario nąsrus sučeža dokumentai su pašto regalijomis. Marius susiranda ant grindų besimėtančių daiktų krūvoj pieštuką, pasirašinėja kaire, iškreipdamas raštą. Kodėl dėžė? Ar tai netilpo į voką?.. „Palikit dėžę, pasiimsiu be kontakto – nenoriu įsidėmėt dar vieno veido”.
Keliuko žvyras nustoja spjaudęsis. Šoktelėjęs prie lango, Marius žiūri, kaip paštininkas sėda į raudoną pikapą. Atsargiai atidaro duris. Dėžė apklijuota sidabrine juosta. Viršuj baltuoja lapas su jo vardu, pavarde, adresu. Įsitraukia kambarin. Pabeldžia. Garsas duslus ir matinis. Lyg neprinokusio arbūzo. Bando pakelti. „Čia kiauliškai sunku, koks tu idiotas, Tomi! ”
Žiurkėnas graužia riešutą. Nuo kartono plėšiamos juostos garsas sugelia dantį. Marius išsiima iš vidinės kišenės peilį. Nušluosto į rankovę. Perpjauna juostą šešis kartus – šešiose dėžės sienose. „Ko jis čia prigrūdo? Tu prisimeni, Dandžeri? ” – prapjauna viršutinę sieną, kiša ranką. Žiurkėnas inirtingai sukasi centrifugoje. „Tu prisiminei, Dandžeri. Graužk riešutą, greit gyvensi riešutų rojuje, tiki manim? ”
Žiurkėno nagas užstringa skylėtoje centrifūgos sienoje. Jis šiepiasi, spurda visu kūnu, jo kailis žaižaruoja pro užuolaidų plyšį sklindančiame saulės spinduly. Marius prišoka prie lango, atplėšia užuolaidą: „Gerk šviesą, Dandžeri! Jos liko tik tau! ”
Pasidaro naują kavą. Pritrūko išpilto gurkšnio. Atsisėda priešais dėžę ir užsirūko. Tomis nebeateis. „Dandžeri, tu žinai, kad jis nebeateis! ” Žiurkėno akys sustingsta. Abi tarp dviejų centrifūgos skylučių. Mariaus akys lyg dvi skylutės. Jis įsijungia muziką telefono Shazam’e. Glostomos Relax muzikos, rankos lėtai traukia maišelius iš dėžės. Kiekvieną ima atsargiai, nespausdamos, netikrindamos, kas viduje, nes žino. Ir Dandžeris žino. Tomis nebeateis.
Marius ilgai plaunasi rankas. Įsitempęs. Žiurkėnas prausiasi greitai. Nerūpestingai. Abu susižvalgo. Abu išsišiepia. Mariui gelia dantį. Žiurkėnas paridena riešutą po laiptais ir įšoka į ratą. Sukasi. Bėga vis greičiau ir greičiau. Dėžė dreba. Mariaus rankovė raudona.
Mariaus pirštai renka telefono numerį: „Čia aš. Taip, atsinaujino. Kada priimsite? Apie ką vakar kronikoj? A, taip. Jis buvo geras draugas… Kasdien kas nors dingsta… Buvo kvailas. Šįkart pastebėjau kai ką nauja – rašė mano raštu! Net grafologas neatskirtų!.. Gerai, kaip visad. Ir dėžę… Iki”.
Marius atsidūsta. Išjungia pokalbį. Žiurkėnas sukasi taip greit, kad nebesimato, kad dėžėje kas nors gyventų. Rodos, viskas ir turi taip būti. Viskas turi suktis. Pasaulis yra centrifuga XPB-800. Su žiurkėnu Dandžeriu.