AiharaŠis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
Nebuvo jokios abejonės: naktį įvykdytas nusikaltimas. Prieš porą dienų Agnė išsizyzė mamos, kad nupirktų jai čipsų, ir grįžusios padėjo į skanumynų spintelę, kad palauktų iki penktadienio. O štai dabar, penktadienio rytą, tuščias čipsų pakelis gulėjo šiukšlinėje.
– Mama! Mama! Tėti! Kažkas suvalgė mano čipsus! – šaukė ji, įpuolusi į tėvų miegamąjį.
– Tomai! Ar tai tu suvalgei mano čipsus? – purtė brolį.
– Princese, mielute, gal matei, kas suvalgė mano čipsus? – glostė katę.
„Ne aš“, sakė brolis, „nieko nežinau“, sakė mama, „nieko nemačiau“, sakė tėtis. Agnė niurzgėjo visą rytą, net kai mama pažadėjo nupirkti naujų. Galiausiai tėtis atsiduso ir tarė:
– Pelytė naktį atėjo ir suvalgė viską. O dabar kojinytės, batukai, ir eime į darželį.
Pelytė? Pelės valgo čipsus? Ir kodėl Princesė jos nepagavo? O jei tėvai ją matė, tai irgi – kodėl nepagavo, neišvijo? Ir kodėl nesakė iš karto, kad tai pelytės darbas? Agnė keliavo į darželį giliai susimąsčiusi, pirštu jausdama pradėjusį klibėti dantį.
Popiet su mama nuvažiavo apsipirkti savaitgaliui. Paėmė net du pakelius čipsų ir dar visokių gardumynų. Kai užsuko į sodo reikmenų skyrių, Agnė vienoje lentynoje pastebėjo pakelį su nupiešta žiurke ir nuodų simboliu.
– Mama, mama, žiūrėk! Mums reikia!
– Ką? Žiurknuodžių? Ar tu sakai, kad nori naujo augintinio? Nesuprantu.
– Pelytei!
– Kokiai pelytei? – Mama atrodė suglumusi.
Agnės pirštas susirado dantį ir ėmėsi jį klibinti. Mama nežino apie pelytę? Ar taip greitai pamiršo? Mama dažnai ką nors pamiršta, pavyzdžiui, įdėti atsarginių rūbų į darželį, ar tai, kad Agnė eis pas draugę į gimtadienį. Tada lekia į parduotuvę ir su ja būna visai neįmanoma susikalbėti. Tad Agnė nusprendė daugiau nieko nesakyti, nes mama vis vien nesupras.
Vakare Agnė graužė savo čipsus ir žiūrėjo paskutinį dienos filmuką apie tai, kaip keturi draugai ir didžiulis šuo tyrė nusikaltimus. Stojus reklamai ji atidarė skanumynų spintelę ir peržvelgė, ko ten prislėpta. Čipsai, sausainiai, saldainiai, šokoladas, šokoladas, sausainiai. Prieš uždarydama spintelę ir grįždama pas filmukus, ji ištraukė Princesę. Princesė pasiutusiai mėgo slėptis spintose ir spintelėse. Kartą jie visi grįžo namo po savaitgalio pas senelius, ir rado ją gailiai kniaukiančią Tomo kambary, spintos stalčiuje tarp kojinių. Agnei šovė gera mintis. Ji paleido Princesę, palaukė, kol ši vėl pasislėps tarp skanumynų, ir uždarė duris. Dabar pelytė tikrai bus sumedžiota!
Šeštadienio rytą, kaip visada, Agnė pakirdo pirmoji. Išsliūkino į virtuvę ir paglostė apie kojas besiglaustančią Princesę. O kodėl ji ne spintelėje??? Agnė pripuolė prie spintelės, atlapojo duris… Šokoladas, šokoladas, saldainiai, sausainiai, sausainiai. Čipsų nebėra. Anei kvapo. Lyg nė nebūtų jų čia buvę. Labai norėjo bėgti žadinti tėvus, bet žinojo, kad savaitgaliais negalima. Tad klestelėjo ant sofos, įsijungė filmukus, ir ėmėsi klibinti dantį.
Vyko keisti dalykai. Kažkas išleido Princesę. Princesė nepagavo pelės. Pelė suvalgė dar vieną čipsų pakelį. Kas galėjo ją išleisti? Juk negalėjo pati išlįsti, nemoka. Tėvai, po to karto pas senelius, prieš išeidami iš namų patikrina, ar Princesė nesislepia kokioj nors spintoj. Tačiau kas ir kodėl galėjo atidaryti skanumynų spintelę naktį, kai visi miegojo?
Į svetainę atėjo ir brolis. Klestelėjo šalia ir įsmeigė akis į filmukus, kur katė vijo pelę, o pelė visaip katę apgaudinėjo.
– Tomai, tai tu išleidai Princesę iš spintelės?
– Ką?
– Vakar uždariau Princesę spintelėje, bet kažkas ją išleido. Ir pelė vėl suvalgė čipsus.
Tomas nusijuokė:
– Tėvai tau meluoja, Agne.
Agnė pažvelgė į brolį išpūtusi akis. Tėvai niekada nemeluoja! Jei kas ir meluoja, tai jis pats, kaip tąkart, kai paskatino paragauti geltono saldžiai medumi kvepiančio muilo, o paskui juokėsi susirietęs…
– Ne! Tai tu meluoji! Sakei, kad tas muilas yra skanus, bet jis visai nebuvo skanus! Ir sakei, kad saulė sprogs, o mama sakė, kad tu tik gąsdini mane!
– Iš tiesų tai Kalėdų senelio nėra, ir Velykų bobutės nėra…
– BAIK!
– …ir pinigus nešančios pelytės nėra, ir čipsus valgančios pelytės irgi nėra…
– STOP! Liaukis! Melagis melavo per tiltą važiavo!
– …ir saulė tikrai susprogs, bet tada mes visi jau seniai būsime numirę!
– Baikit rėkt! – sušuko mama įkišusi galvą pro duris.
Televizoriuje pelė vėl įveikė katę. Tomas gaminosi pusryčius ir draugiškai tepė sumuštinį seseriai. Agnė susiraukusi klibino dantį. „Pinigus nešančios pelytės nėra“, „tėvai tau meluoja“. Ar pinigus už iškritusį dantį nešanti pelytė yra ta pati, kuri suvalgo skanumynus? Kodėl tuomet ji nepalieka monetos, kaip kad už dantį? Tomas tikriausia meluoja, bet ar gali būti, kad ir tėvai meluoja? Dantis laikėsi ant plono siūliuko, ir Agnė žinojo, kad jau greitai galės išsiaiškinti tiesą.
Naktį, sulaukusi, kol tėvai išeis iš jos kambario, ji paskutinįsyk gerai pasukinėjo dantį ir šis liko jai tarp pirštų. Pasikišo po pagalve, sušnibždėjo „pelel, pelel, imk kaulinį, atnešk man geležinį“ ir tirtėdama iš jaudulio šiaip ne taip užmigo.
Sulaikiusi kvapą iš ryto kėlė pagalvę patikrinti, ar buvo pelytė užėjus. Ne, dantis gulėjo kaip gulėjęs. Metas patikrinti spintelę. Spintelėje irgi viskas buvo savo vietose. Pelė nebuvo atėjusi, nors Agnė ją kvietė. Galbūt ji ateina tik tada, kai tėvai pakviečia? O gal Princesė šįkart ją pagavo? Agnė patikrino katės dubenėlį, guolį ir kraiko dėžutę, bet nepamatė jokių pelės ženklų. Paklausta apie naktį, Princesė tik išrietė pūkuotą pilvuką ir murktelėjo.
Užtat tėvai net rankomis plojo sužinoję, kad iškrito dantis. Tomas krizeno, juos stebėdamas. Paskui paslapčiomis patarė Agnei, kaip neužmigti, pelės belaukiant. Ir netgi susilažino: jei paaiškės, kad pelės tikrai nėra, Agnė turės pavogti ką nors iš skanumynų spintelės ir atnešti Tomui, taip, kad tėvai nepamatytų. O jei visgi pinigą atneš pelė, tai Tomas turės suvalgyti visą skaniai kvepiantį muilą, kuris iš tiesų visai nėra skanus.
Tą naktį, tėvams palikus Agnės kambarį, ji suskato spęsti spąstus. Pastatė prie durų kėdutę, ant jos – apverstą kibirėlį, ant kibirėlio – krūvą barškančių Princesės žaislų, ant jų – kamuolį. Nutykino atgal į lovą, atsisėdo ir įsmeigė žvilgsnį į šviesos brūkšnį durų apačioje. Neatsigulti, neužsimerkti, neužsikloti – tuomet neužmigs, patikino Tomas. O jei vis dėl to užmigtų, spąstai virsdami ją pažadintų.
Atrodė, niekada nesulauks. Net ir užsnūsti spėjo porą kartų, bet iškart pabusdavo, pajutusi, kad virsta į šoną. Galiausiai durų rankena tyliai trakštelėjo, kamuolys nušokinėjo atsitrenkdamas į stalą, spintą, sieną, pažiro Princesės žaislai, o tėtis nusikeikė tokiais žodžiais, kokių Agnė dar nebuvo girdėjusi. Vidur sąmyšio šmurkštelėjo po antklode ir pramerkusi vieną akį stebėjo, kas dabar bus. Tėtis atsargiai pritykino prie jos, šiek tiek parymojo. „Nepabudai? “ – sušnabždėjo. Agnė nieko neatsakė. Netrukus pajuto, kaip po pagalve lenda jo pirštai, suranda dantį, palieka monetą. Ir tuomet jis išsliūkino iš kambario.
Pinigėlį nešančios pelytės nėra.
Agnei net visi miegai išsilakstė. Tėvai meluoja? Jie patys yra pelytė? Tai ką, ir jos čipsus patys suvalgė? Ant širdies nusileido sunkumas. Beliko patikrinti paskutinį dalyką, ir įvykdyti lažybų pažadą. Ji išsiropštė iš lovos, ištipeno iš kambario, per koridorių, link virtuvės. Pakeliui žvilgtelėjo į svetainę: ogi taigi, sėdi abu ant sofos, žiūri kažkokį baisų filmą ir triauškia sausainius. Sunkumas pavirto pykčiu. Jeigu jiems galima, tai kodėl Agnei su Tomu – ne? Už poros žingsnių virtuvė, spintelė, nesirinkdama čiupo ant viršaus gulintį šokoladą, nesivargino traukti Princesės lauk, pasuko atgal į koridorių ir nutipeno link brolio kambario.
Rado jį sėdintį ant lovos, užsidegusį prožektorių ir išsišiepusį iki ausų.
– Gerus spąstus pastatei, – sukrizeno Tomas. – Palauk, neišeik, – paplekšnojo lovos kraštą.
Agnė klestelėjo šalia. Tomas perlaužė šokoladą ir davė pusę seseriai. Abu tyliai įniko jį žiaumoti. Pieniškas, „burbulinis“ – mamos mėgstamiausias.
– Skaniau nei muilas, ar ne? – Tomas apsilaižė pirštus.
– Mhm, – numykė Agnė. Šokolado saldumas ramino širdyje įsisukusį pyktį ir liūdesį. Grįžo nuovargis, būtų galėjusi čia pat Tomo lovoje atsigulti ir su šokolado gabalu rankoje užmigti.
– Ir tėvams nieko nesakom, supratai? Jei klaus, sakysim, kad pelytė. Gerai?
– Mhm, – Agnė įsimetė paskutinį šokolado gabaliuką burnon, pakilo ir nušlepsėjo atgal į savo lovą.
Tą pirmadienio rytą turbūt pirmąsyk neatsikėlė pirmoji. Kai pasirodė virtuvėje, pusryčiavo jau visa šeima. Tomas šelmiškai pamerkė akį.
Mama šnairavo tai į Agnę, tai į Tomą.
– Na, gražuoliai, tai kuris šiąnakt nukniaukėt mano šokoladą? – paklausė, slėpdama šypseną už kavos puodelio.
Princesė murktelėjo ir išrietė savo pūkuotą pilvą. Agnė su Tomu susižvalgė ir choru atsakė:
– Tai buvo pelytė!
