Iš dienoraščio 7

***

Betono širdis,
Mariupolis netyla -
Pasaulis tikisi...

                    2022. 04. 24

***


Mes tariamės viską pažinę,
Perpratę didžiąsias tiesas
Ir laikui atstatom krūtinę –
Į atlapą sekit žvaigždes!

Bet saulė nueit nesuspėjo,
O vėjas per dangų plačia
Lyg karas juoda – žinią liejo... –
Tokia horizonto spalva...

Kažką skubomis nepadarėm,
Pro pirštus praslydo smulkmė –
Kai klausė sūnus, gal nemanėm...
Kuo tylos pavirsta... – grėsmė...

Mes žmonės – žodžius, savo darbą
Užkraunam kryptinga prasme,
Bet tylos svyruoja į šonus
Ir klausos vaikai kažin ką...

Jie kirčius savaip sudėlioja –
Kitaip skamba laiko varpai –
Kas klausos, kad žemė dejuoja...
Ir mes kažkur bėgom per greit...

Kaip viską dabar pataisyti,
Kaip gelmės grūmoja ugnim,
Lyg indą save kaip lipdyti,
Kad šukės galėtų atmint...

Tikrai nesinori šiukšlyno,
Nors tuomet gal būtų vis vien... –
Entasis nuo mūsų žvaigždynas
Jau bando asiūklius iškelt...

Mes tariamės viską pažinę
Ir žinom ko norim rytoj... –
Palauk! Netrenk durų, vaikine... –
Tai ką aš praleidau šnekoj?..

Ką tarti pačiam privalėčiau,
Į ką akeles tavo kreipt?.. –
O gal man geriau patylėti
Ir tau netrukdyti pabaigt...

                                  1999.