Kaip taisyklingai vartoti vietininką ir linkti teisingai Vilniop

Neikit arti, neapsikrėskit nuo manęs,
Nors, jūs, vilniečiai, tai nekimba prie jūsų taip.
Brolio žodžiai. Važiavom sekmadienį į vaikų gimtadienį,
Jis turi tris, aš turiu katę. Mes važiavom po šeštadienio vakarėlio,
Kur kalbėjau su tokiu airiu kažkaip rusiškai, bet ironiškai,
Su kažkokiu menininku prancūziškai,
Su kažkokiu dar žmogumi apie jo katę,
Su delfio fotografu išvis nesisekė kalbėti.
Nesisekė keltis. Pakeliui valgėm hesburgerio kompleksą
Su papildomu cheezu.
Nesvarbu, kad tik makdonaldas turi cheezą.
Nesvarbu, kad skanu tik po pirmos nakties.
Nesvarbu, kad aš filologė iš kaimo, draugauju su vilniečiu
Ir gyvenu netoli Teatro gatvės.
Nesvarbu, kad niekada neįpirksiu ten buto.
Nesvarbu, kad Pašilaičiuose jau tikrai niekada negyvensiu.
Nesvarbu, kad pirmus metus nekenčiau miesto,
O paskui parašiau erotišką eilėraštį,
Kur Vilnius yra paauglys, po Vileišio daugiaaukščių balkonais
Viliojantis moteris,
Ir išsiliejantis pavasariais, kur teka Neris su žara.
Nesvarbu, kad prie Neries nebeinu
Ir kad Širvys man atrodo toks pat kaimietis.
Pirmais metais garbinau rašytojų sąjungą, pirkau akcijines knygas,
Apsimečiau skaičius Borgesą, Buroką ir Brodskį.
Dabar daugiau ten matyta nei skaityta.
Nesvarbu, kad vis tiek einu į Knygų mugę – aš ten einu
Slapta žiūrėti į man gražius poetus. Nors ir susitarėm, kad negalima.
Čia visos turi poetą, su kuriuo susitaria.
Nesvarbu, kad jau perkandau, kada sakyti [/i]o pas mus tai taip ir anaip[/i].
Nesvarbu, kad mieliau čia negyvenčiau, bet kad kai grįžtu po kelionės,
Turiu tikslią vietą, kur einu kavos lengva krūtine,
Kur grįžčiau pasauliui pasibaigus paskutinio flatwhito,
Kur nesivedžiau nė karto tų kelių kelių kartų nuotykių,
Nes kitaip arba priklausai jaunimo organizacija ir turi baltus dantis,
Arba grįžti namo su visam,
Arba kažką slepi.
Su visam čia niekas nesako. Apskritai, nieks nepasako, kas yra tikras vilnietis.
Visi tik verda tame dideliame katile, kaip jau sako, čia iš visur privažiuoja,
Druskos tokie, vegetos, tokie mišiniai, per kuriuos nejauti mėsos skonio.
Visi juokais dar sako, kad tikri vilniečiai moka kelias kalbas,
Bet gi aiškiai nesupranta bet ko, kas ne vilniečiai.
Nežinau, man asmeniškai marijampoliečiai smagiai
Vilniuj atrodo savo pankų dvasia ir nepalaužiama kalba,
Kuria niekaip neištarsi, kad esi vilnietis, ir niekada nenorės būti.
Gal todėl ir mokiausi visai svetimos kalbos VU.
Čia skuba, sako, atstumai kalti: iš centro į rajoną, iš rajono
Į centrą kažkur tarp akių.

Nesvarbu, kad tik su vilniečiu draugaudama išmokau rengtis
Padoriau taip. Atrodyti. Ir dabar mane brolis jau vadina vilniete.
Atsakau, man suskausta, nes, vaikystėj rašydama apie gamtą,
Kiškelius, upelius, varlytes ir pirmą meilę iš Klaipėdos,
Negalvojau, kad neturėsiu apie ką kalbėti su mama,
Nes beveik viskas, išskyrus pasivaikščiojimus Vingio parke,
Nacionalinę dailės galeriją ir darbo paieškas, 
Purviniau už pirmą Kalėdų naktį Vilniaus gatvėj.

Vakar prisirašiau Vilniuje,
Nieko nenutiko. Prisiekiu, kažkaip kreivai žiūrėjo į mane žmonės.
Jie nešventė.