Iš žemės gelmių tik
Lava išsiveržia
Gyvybė prabunda - jei
Sėkla daigi...
ir
krebžda žibutė
tarp irstančių lapų, aukštyn
žaluma iki rudenį
raus...
„Kaip gera sutikti
Pavasario vėją“ - jei gera,
Tai KAIP?
kol tik „gera“ - tuščia...
Kaip gera pakelti
Į dangų akis - kai viskas aplinkui paskendę tamsoj,
Ir regint žvaigždynus nutilti mintis, ir suptis
be tikslo
sietynų šviesoj.
Kai viskas aplinkui
Kasdieną šiltėja,
Širdis pildos gaivalo meilės galia,
ir kūdra drebučiais,
ir pumpuras beržo - lipnus kūnas geismo,
tokia užmarštis...;
o širdys patyrusios
Negandų bangą
nenori paskęsti greičiau užmaršty - jos
stengias suvokti save ir jų rūką,
aiškumo šviesoj
tik REGĖT dabarty. ..
Su paukščio giesme
tyli naktys, ir žvaigždės, ir rytas
prieš aušrą suklūsta,
o ji - lakštingala,
mažas ir pilkas paukštelis,
dainuoja sau vasaros giesmę
Gera- (tuščias žodis, tuščia eilutė tekste, man gera, kol nėra nieko tik "gera") arba:
Gera-ant savo namo griuvėsių, po drebėjimo žemės, 7 balų, išgirdus artėjantį Miau miau, pamatyti atbėgantį katinėlį, ir kokia laimė...(gyvas!)_ KAIP?, džiaugsmingai gera.
____
Dauginimasis vyksta pavasarį- ir tas gaivališkumas yra tik instinktyvinis gyvuliškumas.
Žmogui to maža-o vienyje,tai žinai koksai grožis, su purvinais batais, per purvinus, su šlapdriba Pavasaris atbrenda, taip jis dirba
O tamsiausia ir šalčiausia naktis,
tik prieš aušrą,
suklūsta ir pati juodžiausia tamsa, ir pats stingdatis širdį išgastis, liūdesys ir baimė, tekant šviesos srovele ir ramybe lakštingalos giesmei.
Na žinai, tikras menininkas ir tamsiausiais laikais
įžvelgia
šviesos apraišką
ir ižvelgdamas ją - ją
parodo (per sukurtą filmą, eilėraštį, skulptūrą, muziką, paveikslą...)
žmonėms, ir jie pamatę taikiai širdyje savo aptinka proto ramybe...
Labai svarbu, jis ne sukuria dirbtinę šviesą, bet toje tamsoje atranda, aptinka tikras šviesos apraiškas, jas pamatęs akliesiems parodo, ir jie pamatę nurimsta.
Štai apie ką eilėraštis:)
O gera pasitarškinti-nes šilta, išsirengti jau galim, ir ėdesio atsiranda apsčiai, juk pavasaris visi dauginasi iki begalybės, ir mašalų apstu, energijos pisybos judesiams ir ritmiškumui įgyvendinti priėdus atsiranda, bei užsimiršimui- pasidauginimui, pasitarškinimui, apsiseilėjus ir gašlaus gerumo įgyvendinimui, bėgant nuo žiemos šalčio, jį užmiršti kuo greičiau geisdžiant, tai tiems, žinai, kūdros varlių ir lipnių pumpurų bei dvikojų primatų gaivališkam gėriui...
įvardijamam "ale" "meile" ;)
Patiktų labiau, jeigu būtų "slidesnis". Minties srovelė teka kaip pavasario upelis, o po to ima ir užkliūva. Pvz.
"Tai KAIP?
kol tik „gera“ - tuščia..."
Nežinau, ar prideda minties, bet kad sutrukdo tėkmę, tai tikrai.
O dėl eilėraščio jausmo - man patiko. Be didelių pretenzijų liejasi gamtos atbudimo džiaugsmas. O ko nesidžiaugti? Išgyvenom dar vieną žiemą.
Anot Donelaičio:
"Bet ir meškos, ir vilkai šokinėdami džiaugės
Ir suplėšyt ką tylom į pagirį traukės".
Nevargkit, neprivaloma juk, Atėja. Rašytojas grožinės literatūros autorius. Komentaras grožinei literatūrai nėra (kuo?) grožine literatūra...
Na o komentarai mano, ne paklodės, jie išsamūs ir talpūs, be tuščių žodžių, atėja.
Kai vertinama vienetu, būtų galima pagrįsti, kodėl? ;)
O atžymi sistema-atsidarau ir matau, Atėja :)
Gunta, tai jūs rašytoja didžioji,tokias paklodes prikomentuojat, kad skaityti vargas būna, aš ir neskaitau, atsiprašau, kad nepalikau komentaro, tiesiog nemačiau reikalo, kitą kartą atsižymėsiu, kad jums įtikčiau...
Tango parenchima, todėl, kad žmogus,todėl nebūtumėte to pasakęs apie save, o lakštingala yra paukštis. žmogus karaliui vieną giesmę dainuoja, tarnautojui kitą, o paukštis visiems tą pačią, todėl, kad sau... bet jis nesąmoningai, o žmogus turi galimybę sugrįžti prie tokios švaros dvasinės sąmoningai :)
Su paukščio giesme
Pavasaris bunda
Su spinduliu saulės
Keliauja aušra
Iš žemės gelmių
Gyvybė prabunda.
Ir tyliai krebždena
Aukštyn žaluma
Kaip gera sutikti
Pavasario vėją
Kaip gera pakelti
Į dangų akis
Kai viskas aplinkui
Kasdieną gražėja
Širdis pildos meile
Negandų užmaršty