gal mano sapnas
išstums šį pasaulį
visus kelius su medžiais
šalia jų
šitoje baltoje migloje
pasauliai skiriasi
matosi
sniego žmogaus siluetas
kurio kailis
spinduliuoja nematomybę
girdisi kaip žvaigždės ir žvėrys
naktį kalbasi
per krintančius meteorus
visi žiogai svirpia
tavo vardą
kol neužkims
nuo rytmečio rasos
melsva migla
sugirgždės
ant eilinio piktadario dantų
neprislinks nepastebimas
tiesiog iš nieko
paliko nepamatytas niekas
ir Mėnulis neturės ką pasakyti
bet vis vien kalbės apie viską
tragišku balsu