Radai - praradai

Nors ir visą save pažadėk
Nuo vaikystės rūbelio marškonio,
Man mažai, nesulygsim vis tiek -
Dega lūpos šermukšnio raudoniu.

Blyksi akys, šaltinio versmė
Vėsiai glosto, ramina krūtinę,
Pasiklydom šešėlių žaismėj,
Tarsi medžiai žaroj vakarinėj.

Oi, nereikia žadėti, sakau,
To, kas tau jau seniai nepriklauso,
Grąžos rankos, prapliupki, dangau,
Sudrėkink. Širdyje šitaip sausa!

Kai nuvysta seni pažadai,
Ne mane – akmenėlį radai!