Nieko naujo

You must feel frustration
Cause your mind feels such temptation
And your ways appear a total lack of faith
-- Nick Holmes, “Forever Failure”


1.

Traukinys prašniokštė rausvai pilku žaibu, palikdamas tepalo tvaiką ir nykiai tamsoje zvimbiančius bėgius. Sankasą apaugusios dygliažolės pašnarėjo, nurimo. Troški naktis be vėjo, be žvaigždžių. Vakaruose, už horizonto, kaupėsi audra - galva pulsavo nuo statinio krūvio.
- Judam? - paklausiau Evos. Žiauriai norėjau grįžti namo ir ištiesti kojas. Mano misija šiame gyvenime baigėsi. Pasipriešinimo armija, a. k. a. “partizanai”, a. k. a. “banditai”, nebeegzistavo. Nepaisant dešimtmetį trukusių pastangų, kas žuvo, kas pasislėpė, o didžioji dauguma tiesiog nepasirodė paskutiniame, atseit lemiamame mūšyje.
Eva neatsakė į mano klausimą. Ji niekuomet neskuba. Dėl visa ko luktelėjau dar porą minučių ir aš: kartais traukinį patyliukais seka samdinių drezina.
- Šiąnakt drezinos nebus, - dirbtinai užtikrintu balsu pareiškiau Evai, sugrūdau apsiaustą kuprinėn, ir persiritau per sankasą. Greičiau, greičiau namo.
Kitoje geležinio kelio pusėje, viduryje kemsyno, bolavo beržų kamienų strampai. Tarsi iš po žemių išlindę milžiniško skeleto pirštukai. Puikus, net ir naktį matomas orientyras.
Atraitojau žvejo batus virš kelių ir, pagaliu čiuopdamas drumzliname skystyje pasislėpusią kūlgrindą, nuslinkau link savo salos.
Mano svajonės, mano dešimtmečius trukę pastangos išgaravo, palikusios tik stingdantį nuovargį, bet reikėjo paskubėti - privalu grįžti, kol nepatekėjo saulė. Arba nepradėjo lyti.

Sakoma, kad alpinistai dažniausiai krenta lipdami žemyn nuo kalno, kuomet atsipalaiduoja, galvodami jog sunkumai jau baigėsi. Nežinau, ar mane taip paveikė veik apčiuopiamas savo guolio artumas, ar vis dar nejučia laukiau patyliukais atriedančios drezinos, bet nuo Pravėnų brendantį patrulį pastebėjau kai tarp mūsų liko gal pusšimtis žingsnių.

Samdiniai ėjo žąsele, gana arti vienas kito, priekinis nešėsi portatyvinę “žmonių uostyklę”. Prietaisas buvo nutaikytas į kažką kitą. Turėjo būti, kitaip aš jau gulėčiau apsvaigintas arba nušautas. Na o šį kartą… Mikliai sukantis, laiko susisukti į apsiaustą ir tyliai prigulti būtų pakakę, bet pati mintis jog smirdžiai išdrįso atsibrukti ten, kur dar prieš savaitę nedrįso net nosį kyštelėti... Ilgai negalvodamas išsitraukiau fosforinę granatą ir, užmerkęs dešinę akį, švystelėjau. Deja, samdinys su uostykle spėjo riktelti, ir visa trijulė sugriuvo kas kur akimirką prieš granatai tvykstelint.
- Šūdų šūdų, šūdų šūdas! - Mano planas ramiai “nuimt” apakintus ir apsvilintus samdinius nuėjo ten, kur ir visi puikūs planai. Eva nekomentavo. Nemėgsta ji grubios kalbos.
Pirmus du bjaurybes nupyliau be didelių problemų, tačiau trečiasis, tas kuris nešėsi uostyklę, privertė gerokai paplušėti. Jau uostęs parako. Mano laimei, vienu momentu smirdžius vietoje to, kad dairytųsi, pabandė greitosiomis perjungti “uostyklę” į platų spektrą. Mano nelaimei, pašautas įvirto į akivarą kartu su aparatu. Gaila. Seniai norėjau tokį įsitaisyti. Iš kitos pusės, koks dabar skirtumas…
Gerai, kad iš paskos nėjo antra grupė, o tai per savo impulsyvumą būčiau gerai įkliuvęs.
Bambėdamas ir keikdamasis sugrūdau likusius du negyvėlius į tą patį akivarą. Lai pūva, niekšai nelaimingi! Reikėjo čia jiems atsibrukti. Teks gerai pergalvoti, ar mano prieglauda vis dar saugi. Bet ne šiandien. Rytas už vakarą protingesnis. Na arba vakaras už rytą, jei dienos karštį stengiesi praleisti miegodamas.

Deja taip greitai pamiegoti nepavyko - saloje manęs laukė prizas, kurio taip atkakliai ieškojo samdiniai. Be sąmonės, maždaug penkiasdešimties kilų svorio, saulės nudeginta ir pelkių skysčio nugraužta oda. Tamsia oda. Tokia pat, kaip samdinių.

***

Vėjas tratino vandens šuorus į žeminės duris. Lietus prapliupo paryčiais, bet statika vis dar tūnojo viršutiniuose atmosferos sluoksniuose ir spaudė galvą
Randai ant randų, o ant tų randų švieži nudegimai. Gražuolė, nieko nepasakysi.
Eva nekomentavo mano bambėjimo. Medicina ir estetika nėra stipriosios jos pusės.
- Amžius kažkur apie dvidešimt penkis, gal trisdešimt, - toliau fiksavau, - akivaizdūs prastos mitybos irgi pastovios dehidratacijos požymiai, liaudyje žinomi kaip vieni kaulai ir skūra.
Su kaulais ir skūra šiek tiek perspaudžiau. Kažkada, dar iki Sprendimo, spėjau pastudijuoti XX amžiaus karus. Neprašytos viešnios negalėjai prilyginti konclagerio gyventojai - raumenis ji turėjo, ir dar kokius. Užtat poodinio riebalų sluoksnio nebuvo visiškai. Tame tarpe ir ten, kur vyrai labiausiai mėgsta matyti to sluoksnio sankaupas. Nebuvo ir skiepų randų. Viena iš nedaugelio laimingųjų su natūraliu imunitetu?
Subjektas kažką sugargaliavo.
- A? - pasilenkiau arčiau.
- Tu... Pelkių... Senis?..
- Žiūrėk tu man! O ji dar ir šneka! Eva, tu girdėjai? Ir dar mūsiškai! Ne toks aš ir senas. Nesimuistyk, o tai galėsi pati tvarsčius keistis.
- Ačiū...
- Pasakysi ačiū, kai galėsi vaikščiot ir būsi išspirta keliauti į visas keturias puses. Su atėjūnais aš nesicackinu.

Nesu nei vieno gydęs tai tikrai. Bent jau po Sprendimo.

***

Saanvi. Toks buvo atklydėlės vardas. Iš pradžių tylėjusi, kaip pelė po šluota, įsidrąsino šnekėti į trečią dieną. Nors kiek ten to šnekėjimo - atsakys vienu dviem žodžiais į klausimą, ir vėl akys į žemę. Kai pirmą kartą išėjau papildyti atsargas, grįžęs radau Saanvi pasiruošusią iškeliauti. Jei būčiau užtrukęs ilgėliau, ko gero būtų ir išėjusi, neatsisveikinus ir nebodama vos pradėjusių trauktis žaizdų bei nerimstančio lietaus. Neturiu nei lašo meilės ar užuojautos atėjūnams iš kitų kraštų, bet Saanvi būtų gavusi pilnus balus už ištvermę ir atkaklumą. Žinoma, ne iš manęs.

- Koks velnias tave nešė į mano pelkę? - Jokių nuosavybės dokumentų neturėjau, bet jeigu jau mane vadina Pelkių Seniu, tai tebūnie ir pelkė mano.
- Velnias?...
- Ak neapsimetinėk! Puikiai kalbi mūsiškai, nors ir su akcentu. Kipšas, biesas, ožiagalvis porakanopis, šėtonas, tfu kad jį kur.
- Šaitaan?...
- Viešpatie su viešpačiukais! Kodėl atsibrukai… eee… atėjai į mano salą?
Saanvi nudelbė akis į dubenį su koše. Mano vienintelį dubenį, beja. Aš pats išimties tvarka - tai yra tol, kol atvykėlė negali pilnai valdyti kairės rankos - valgiau iš lėkštės. Kai jau galvojau, kad laikas pakartoti klausimą, Saanvi tyliai atsakė:
- Tikėjausi, kad nušausi mane.
Aha. Čia toks geresnis. Nors gal ir nėra visai netikėtas.
- Dovanok, kad nuvyliau, bet iš kur toks įsitikinimas?
Nepakeldama akių Saanvi gūžtelėjo pečiais. Man beliko pakartoti judesį. Kaip taisyklė, belaisvių neimu, tad ir apie savo reputaciją priešo pusėje galėjau tik spėlioti. Gal ir neblogai tokią turėti. Bėda ta, kad vien tik reputacija net košės iš lėkštės nepasemsi, taigi kibau į darbą šaukštu. Nėra ko vėl pradėti galvoti apie tai kas galėjo būti, bet nebuvo.

Sekančią dieną Saanvi įsmuko į mano lovą. Esu tikras, kad ne dėl mano svaiginančio žavesio, o vedama išskirtinai išskaičiavimo. Jai buvo toli iki mano moters idealo tiek tautybės, tiek sudėjimo atžvilgiu, bet ilgas susilaikymas, instinktai ir pasąmonė užtruko lygiai tris sekundes, kad nuodugniai apsvarstytų, išdiskutuotų ir vienbalsiai atmestų sąmonės ir moralės padūsavimus.

Prieš sutemstant driokstelėjo pirmasis pavasarinės audros žaibas, atnešdamas ilgai lauktą statikos iškrovą.

2.

Žibintai švietė, ežero paviršius žaliavo, samdinių trijulės patruliavo gatves. Šiltnamiai bruzdėjo gyvybe. Tokia kaip ir gerąja prasme - šimtai darbuotojų įnešinėjo, išnešinėjo, rinko, karpė ir kitokia agronomija užsiiminėjo, kaip tos patarlinės bitutės. Trūko tik transparanto: „Kietaviškių Anklavas – Tautos Maitintojas! “. Visiškai taikus vaizdelis, neskaitant atvirai demonstruojamų ginklų. Ir smulkaus fakto, kad visus darbus dirbo išskirtinai tamsiaodės moterys.
- Kas ta Eva?
- A? - Saanvi klausimas užklupo visiškai netikėtai.
- Tu šneki su ja.
- A! Eva yra - o tiksliau buvo - mano telefono DA, dirbtinė asmenybė. Telefonas, aišku, nugaišo senų seniausiai. Kalbinu ją grynai iš įpratimo.
Nepaisant vakar praūžusios audros, šiaurinėje anklavo pusėje prožektorių spinduliai dulsvai atsispindėjo nuo švariai nušveistų saulės baterijų fermų. Nuostabus ūkiškumas. Tik vat nesimato nei vieno tautiškai skaistaus veidelio. Viskas atėjūnų, imigrantų, svetimųjų - pavadinimų buvo daug - rankose.
- Kas yra “telefonas”?
- Ką?! - taip apstulbau, kad net patraukiau akis nuo žiūronų ir atsisukau. Saanvi visiškai rimtai žiūrėjo į mane.
- Kiek tau metų? - ištrūko man.
- Septyniolika?... - neužtikrintai gūžtelėjo pečiais Saanvi.
- OK… - nutęsiau. Gyveni žmogus ir mokaisi. Atlikdamas apžiūrą visiškai neįvertinau, kokį efektą odai gali turėti ilgalaikė dehidratacija ir prasta mityba. Net po dešimties partizanavimo metų visus tempiu ant to paties kurpalio.
Man šovė į galvą kita mintis.
- Pala, tai nori pasakyti, kad be tėvų, be suaugusiųjų tu trenkeisi per visą žemyną dar neturėdama dešimties metų?!
Aš jau žinojau, kad Saanvi tėvus, kaip ir visus suaugusiuosius bei dalį vaikų nunešė viena iš paskutinių pandemijų. Išlikusieji iškeliavo šiaurėn, bėgdami nuo nepakeliamo karščio, sausros, bado ir kitų nūdienos malonumų siaučiančių egzotiškuose kraštuose. Toks atvirkštinis Vaikų Kryžiaus Žygis. Pagal gana miglotus merginos atsiminimus, kelionė truko šešis-septynis metus. Laimingieji pasiekė mūsų kraštus prieš tris-keturis metus. Na ir čia aišku papuolė tiesiai į plačiai išskleistas samdinių rankas.
Saanvi tik gūžtelėjo pečiais, vietoje atsakymo.  Net nežinau, ar mane labiau erzino, ar patiko tas amžinas gūžčiojimas.
Dar vienas klausimas atsekė iš paskos pirmajam:
- O kur dėjosi visi berniokai? Ten apačioje vienos moterys.
Nepakeldama akių nuo žiūronų, Saanvi brūkštelėjo pirštu per gerklę.
- Ką, visus?!
Gūžt. Linkt.
Kažką daugiau pakomentuoti nespėjau, nes Saanvi staiga metė žiūronus, griebė ant žemės gulėjusį mano kalašą, vienu judesiu permetė saugiklį ir prisidėjusi prie peties ko nenulaužė nuleistuko.
Štai ką reiškia žiopsoti.

Mano, jos ir, ko gero, vieno ar dviejų samdinių laimei, nebuvau palikęs spynoje patrono. Be ceremonijų atėmiau šautuvą, kol daugiau ko nors nepridirbo.
- Ramiai, - pasakiau, - ramiai. Pradžioje įvertinkime situaciją.
Trys samdiniai - och ir mėgsta jie trejybę - akivaizdžiai juokaudami vienas su kitu, vedėsi grupelę darbininkių link atokiau esančio pastato. Intencijos buvo aiškiau negu aiškios.
Vienas iš “jaunavedžių” dėvėjo baltą galvos aprišalą.
- Tas pats? - paklausiau.
- Taip. Nudėk jį!
Ak tas jaunatviškas karštis.
- O, aš mielai, bet skubėjimas gerai tik blusas gaudant. Pasižiūrėk štai ten, truputį dešiniau.
Už paskutinio šiltnamio kampo, nematomos iš anksto įsilinksminusiems samdiniams, lūkuriavo kelios darbininkės, ginkluotos solidžiai atrodančiais ir neabejotinai aštriais žemės ūkio įrankiais.
- Praminklink kojeles, pasiruošk sprukti.
Pertraukiau kalašo spyną, pasitikrinau atstumą, ir prisitaikiau į patrulį kitame anklavo šone. Kuomet pasigirdo sekso ištroškusiųjų riksmai, dupletu nupyliau du iš trijų samdinių. Galėjau prigriebti ir trečiąjį, bet reikėjo, kad kas nors paskelbtų aliarmą.
- Laikas pabėgėti.
Net neatsisukau pažiūrėti, kaip einasi kirstynės tarp moterų ir samdinių. Ne mano reikalas kariauti svetimus karus.
Tačiau atitraukti bent dalies apsauginių dėmesį į kitą šoną kainavo tik du šovinius.

3.

Šviesiai žydra Pravėnų Anklavo merės kabineto sienų spalva tiesiog puikiai derėjo prie pilko stalo ir dviejų kėdžių komplekto. Neskaitant keleto ekranų, nieko daugiau kambarėlyje ir nebuvo. Na ir žinoma pati ponia merė, kaip gi be jos.
Klestelėjau į antrąją kėdę ir mostelėjau surakintomis rankomis mane atlydėjusiam maloniai tamsaus veido samdiniui:
- Gal teiksiesi atrakinti?
Nulis emocijų. Atsisukau į kabineto valdovę ir kilstelėjau kairį antakį.
- Buka kunci borgol sila, - ištarė ši.
Samdinys pamirksėjo, neskubėdamas nuėmė antrankius ir išėjo kažką švilpaudamas ir sukdamas antrankius ant piršto
- Koks fainas bičas, - pasakiau, trindamas riešus, - neseniai prisijungė? Kaip miela iš tavo pusės išmokti jų kalbą.
- Zikri atlieka tarnybą nuo pat pradžių ir yra vienas iš patikimiausių mūsų pagalbininkų, - švelniu, bet pabrėžtinai šaltu tonu atsakė merė, - o kalbos mokėjimas yra universalus mandagumas.
- Žinoma, žinoma, -  atsakiau, nors ir labai niežėjo liežuvį pasakyti, ką aš manau apie tokį mandagumą. Dar ne laikas. Vietoje to paėmiau iš pieštukinės rašiklį ir pradėjau sukti tarp pirštų. - Tai kaip laikaisi? Senokai nesimatėm.
Och, ir atšipę mano socialiniai įgūdžiai - klausimas net man pačiam nuskambėjo lėkštai ir ne į temą. Merė dar labiau sučiaupė lūpytes ir smerkiančiai pakraipė galvą:
- Būtų tiesiog puiku, jei kuo mažiau apsunkintum ir save, ir mus, be abejo. Mes viską žinome ir apie teroristinės veiklos kurstymą, ir apie nepilnamečių nelegalių imigrantų slapstymą...
- Aš mirštu, Ilona, - pertraukiau įsibėgėjančią tiradą. Kaip ir tikėjausi, šokas buvo visiškas.
- Ti… Tikrai?..
- Vėžys. Du augliai.
Ponią merę net nupurtė.
- Ne, negali būti! Pradžioje atliksime pilnus tyrimus…
- Ilona, aš daktaras, žinau, ką sakau.
Mačiau, kaip jos veidą perkreipė pasipiktinimas, kad du kart iš eilės pertraukiau neišklausęs, tačiau socialinis įpročiai niekaip neleido parodyti neigiamų emocijų sergančiam sunkia liga.
- Ką gi. Kuo galėtume padėti?
Gūžtelėjau pečiais, padėjau rašiklį atgal į pieštukinę ir paėmiau žirklutes. Ilona per dešimtį metų nepasikeitė nei per nago juodymą. Net kabinetas liko toks pats.
- Niekuo. Beje, nelegalų neslėpiau ir neslepiu. Saanvi jau daugiau kaip tris metus dirba šiltnamiuose.
Vėl suspaustos lūpytės. Šį kart su raukšlėmis skruostuose.
- Na ir kam meluoji? Aš gi puikiausiai žinau, kad niekas tokiu vardu ten nedirbo, aš juk gaunu kassavaitines ataskaitas iš viršininko!
Vėl atsakiau gūžtelėjimu. Užkrečiamas įprotis.
- O kada paskutinį kartą matei viršininką?
- Ak baik! Vėl tos tavo pasakos, apie gyvenimą kalėjime, kaip samdiniai mus laiko uždarę, ir kaip jie mus valdo!
Vietoje atsakymo palingavau galvą. Ilona užsivedė ne juokais.
- Kiek metų klausiau tavo verkšlenimų! Jei nori žinoti, samdiniai atlieka labai sunkų ir pavojingą darbą, kuriam jų papročiai ir įgūdžiai labiau tinka! Taip, aš nesijaučiu gerai, kad tą naštą perkėlėme jiems ant pečių, tačiau… tačiau… Ak, po šimts!
Visa išraudusi, tankiai ir negiliai dvėsuodama, merė paskubomis pasiraususi stalčiuje išsitraukė lapelį su mažomis pailgomis tabletėmis. Akimirką per anksti…
-      Alprazolamas? Na ir nusiritai.
Pataikiau! Ilona tėškė tabletes ant stalo.
-      Aš taip gerai laikiausi! Jau dvi savaitės be incidentų!...
Toliau išgirsti nespėjau, nes į kabinetą nepasibeldęs įvirto samdinys su racija rankose. Senas pažįstamas Imanas, tituluojantis save “apsaugos vadu”.
- Ilona, - be įžangų pradėjo, - darbininkai ant šiltnamiai vėl maištas. Su ginklais. Reik siųst Zikri būrys į pagalba.
-      Lai važiuoja, - išraudusi tėškė merė, - ir sutvarko jas!
Samdinių vadas, akivaizdžiai nesitikėjęs tokio greito sprendimo, mirktelėjo, bet tuojau sulojo racijon komandą ir apsisuko eiti.
-      Iman! - pašaukiau, o kai atsisuko, suvariau žirklutes į kirkšnį.

Vienas pašalinis medicininio išsilavinimo pliusas - visuomet žinai, kaip geriausia nugalabyti artimą savo. Pavyzdžiui tai, kad viena iš stambiausių mūsų organizme arterija yra šlaunyje ir stebėtinai arti paviršiaus. Ją pradūrus kraujo slėgis galvoje krenta taip greitai, kad auka tampa bejėgė praktiškai iš karto.

Iš atsipalaidavusių Imano pirštų ištraukiau raciją, o jį patį paguldžiau ant žemės. Kraujo bala, kaip visuomet, buvo įspūdinga.
Paėmiau nuo stalo tablečių lapelį, iš įpratimo patikrinau datą. Pora metų praėjusi, bet koks gi dabar skirtumas. Išspaudžiau dvi ir įdėjau Ilonai į ranką.
-      Nuryk, kol neapsivožei.
Klestelėjau atgal kėdėn. Mano darbas buvo baigtas.

***

Reikia pripažinti, ponia merė turėjo parako kiek daugiau, nei maniau. Ji pabandė pasiekti komunikatorių, bet tik vieną kartą. Užteko vangiai mostelėti Imano pistoletu.

Po kurio laiko sukaukė sirenos lauke. Įsijungė ekranai ant merės stalo. Prisitraukiau kėdę, kad geriau matyčiau.

Penkiametrę Pravėnų komplekso tvorą šturmavo mažos figūrėlės. Ne itin profesionaliai, bet entuziastingai. Samdiniai atsišaudė neblogai, bet skaičius padarė savo. Sekantis vaizdas buvo gerokai iš arčiau, kažkuriame koridoriuje. Gerai matėsi, jog puolančiosios visos buvo moterys, daugiau ar mažiau tamsia oda.

- Kodėl?! - apspangusiu nuo dvigubos raminančiųjų dozės balsu sudejavo merė. - Kodėl tu tai padarei?
Gūžtelėjau pečiais. Man visai pradėjo patikti šis gestas.
-  Aš nemelavau apie tuos du auglius.
- Bet… Bet juk mes paskutinis anklavas!... Paskutiniai tikri lietuviai!.. - Ilonos skruostais riedėjo ašaros.
- Lietuviai? - Netikėtai pačiam sau, atsakiau. - O ką tai keičia?
Ekranuose matėsi, kaip paskutiniai likę gyvi samdiniai sprunka pakniopstomis. Tuo tarpu anklavo gyventojai barikadavosi, verkė ir laukė, kol viskas baigsis. Nei vienas nebandė gintis. Manyje jau kelintą kartą sukilo pyktis:
- Per tave ir tokius kaip tu, atsisakėme patys ginti savo kraštą, o tik pjudėme pabėgėlius vienus prieš kitus! Atseit patiems kovoti necivilizuota, nepritinka! Kiek reikia istorinių pavyzdžių, kad nacija atsisakiusi pati ginti savo šalį - žlunga?! Romos imperija? Bizantija? Negana?!

Akyse sutavaravo. Susmukau į kėdę. Nežinau, ar tai pulsas kalė mano ausyse, ar kažkas daužė į duris. Aš išties nemelavau apie auglius. Kai po pirmojo priepuolio Saanvi mane atgaivino, pasakiau, kur paslėpti Paskutinės Armijos ginklai. Ne mano reikalas kovoti už kitus. Bet šalį, žemę, kraštą nusipelno turėti ir valdyti tik tie, kas pasiruošę ją dirbti ir dėl jos kovoti.