Kai sugrįžti iš dabarties į pradžią,
Suskausta kažkada įspaustos pėdos,
Kad, rodosi, net ir prasmegus skradžiai,
Kamuos sunkumai sielon įsiėdę.
Pamiršt tikrai norėtum tai, kas trikdė,
Kas dieną versdavo į juodą naktį,
Eini lėtai, apdujęs lyg nuo drignių,
Kai žodžiai nenustoja dilgėm plakti.
Kad tik nebūtumei skaudžiau nuviltas,
Lyg neregys, rankas pirmyn ištiesęs,
Apgraibomis slenki link laimės tilto,
Iš pilkumos į vaiskią saulės šviesą.
O ta šviesa tai – artimo buvimas,
Kaip dovana, atseikėta likimo.