Grobis

          Reach out and beyond
          Wake up remember

          Maynard James Keenan, “Pneuma”




Iš ryto visureigis neužsivedė.
- Kuras? - paklausė Džei.
- Greičiau kuro siurblys, - po trumpos pauzės atsakė Rū.
Dar po akimirkos abu atlapojo visureigio dureles ir pradėjo dalykiškai krautis kuprines.
- Imam dviems dienoms? - šįkart paklausė Rū.
Džei dar kartą nužvelgė rytinės saulės nupliekstos viršukalnės uolas, ten, kur prieš kelis metus slūgsojo paskutinis Alpių ledynas. Pauostė orą, pagalvojo.
- Geriau trims, bet be palapinės. Lietaus nebus.

---

- Kaip tu?
- Gyvensiu, - susiraukė Rū, toliau masažuodama kulkšnį išdavikę. - Jaunystės kvailystės grįžta keršyti.
- Serengetis?... - kiek pagalvojęs, atsargiai paklausė Džei.
- O taip! - netikėtai net pačiai sau išsišiepė Rū. - Paskutinioji gnu ir gepardas toje pačioje ekspedicijoje!
- Ne dramblys?
- Oi ne. Dramblys - dramblė, jeigu tiksliai - buvo… Dviem metais anksčiau? Jo, prieš trisdešimt šešis metus. Viešpatie, kaip seniai...
Sutuoktiniai susėdo atsikvėpti ant patogiau išrodančių akmenų. Oranžinė vidudienio saulė kepino net ir pro retus debesis, bet taip aukštai kalnuose karštis buvo kitoks, tarsi švaresnis, nevarginantis.
- Brangusis?
- Taip.
- Tau nekyla abejonių, ar mes teisingai pasirinkome?
- Rū, mes daug kartų šnekėjome apie tai! Gyvūnai išmiršta, ir kai lieka vienas vienintelis rūšies atstovas, koks skirtumas, kaip…
- Ne, Džei, aš ne apie tai. Aš apie mūsų gyvenimo pasirinkimą bendrai. Apie tai, ką paliksime po savęs.

- Ne. Manau, kad ne. Ta prasme - nekyla man abejonių. Tai mūsų palikimas, mūsų legenda.
- Tikėkimės. Tikėkimės. Šio žygio tikslas gali būti ne paskutinysis, o pirmasis rūšies atstovas. Pagalvojai apie tai?
- O taip. Bet mūsų legendos tai jau nebepakeis, - šyptelėjo žmonai Džei. - Pailsėjai? Kylam?
- Kylam, - atsiduso Rū, priimdama ištiestą ranką.

---

Nepaisant nuo pat ryto įsismarkavusios saulės, rūkas ilgai nepasidavė, ritinėjosi kisieliumi nuo perėjos į slėnį, iš duobės į duobelę, vangiai apnuogindamas viršukalnes ir aukštumas. Džei ir Rū nesiskubino. Vakar įveiktas kelias tebuvo ta dalis, kurią pradžioje planavo nuvažiuoti visureigiu. Šiandieną jų laukė kopimas be jokios užuominos į kelią ar net rimtesnį taką. Geras matomumas - būtinybė.
- Veikia? - pasidomėjo Džei, toliau spoksodamas pro žiūronus į ganėtinai nykų Aukštųjų Alpių peizažą.
Rū nekantriai brūkštelėjo pirštu planšetės ekraną.
- Perkrovinėju kas tris minutes...
- Ką gero rašo?
- Niekai ir pezalai. Niekas neturi net mažiausios idėjos, kodėl mes čia atvykome, ir tai dar labiau juos nervina. Drabstosi seilėmis, spokso į palydovines nuotraukas, kiek ten jų sukrapšto, spėlioja.
- Sėkmės su nuotraukom, - vyptelėjo Džei.
- Jo, sėkmės, - linktelėjo Rū. - Paklausyk, ko gero šmaikščiausia antraštė: “Paskutiniųjų Galvų Medžiotojai nusitaikė į paskutinę karvę?! Šveicarai, saugokit Milką! ”
- Nesamonė! - Pasipiktino Džei, - gretimame kantone dar visa banda karvių sėkmingai sau gyvuoja, o Tadžikistane…
- Ša, brangusis, - pertraukė vyrą Rū, - neįsismarkauk. Aš tai žinau, žino ir autorius.
- Tai ko rašo tokias nesąmones?!
- Ak, nesigilink. Palik man žmonių reikalus, tu rūpinkis medžiokle. Kad jau apie tai prakalbome - ką išsiaiškinai?
- Naktį kiek žemiau viršukalnės vėl matėsi tarsi ugnies pašvaistė, - gerokai guvesniu balsu pradėjo pasakoti Džei, - truko beveik valandą.
- “Tarsi”?
- Spalva kaip ir teisinga, intensyvumas kintantis, bet dabar aš jau tikras, kad pokytis pasikartojantis. Manau, kad kažkas padėjo žibintą ir priešais pastatė ventiliatorių su keliomis išlaužtomis mentėmis. Tikrai ne natūralus fenomenas.
- Spąstai, - atsiduso Rū.
- Greičiausiai. Manai suveiks?
- Tai spąstai mums.
Džei pirmą kartą atplėšė akis nuo žiūronų ir dėbtelėjo į žmoną:
- Tu čia rimtai?
- Visiškai. Tau nepasirodė keista, kad Alpių užkampyje, kaimelyje, kuris net savos bažnyčios neturi, kažkas vis dar gyvena ir klesti? Jau nekalbant apie tai, kad lengvai gavome ne tik kuro, bet ir detalių ekspediciniam visureigiui?
- Tiesa sakant, net nepagalvojau apie tai. Bet dabar kai pasakei... - Džei pakramtė lūpą, - panašu, kad iš mūsų nori padaryti Hanselį ir Gretutę.
- Greičiau princesę, nepainiok pasakų. Tiesa sakant, aš ant jų nepykstu, gyventi kažkaip reikia. Kitas dalykas, kad mes akivaizdžiai ne pirmieji “turistai”.
Džei linktelėjo pritardamas.
- Taip, bet mes būsim pirmieji sugrįžę.
- Vis dar esi tikras, kad taikinys čia?
- Visiškai. Tik greičiausiai ne tame urve, apie kurį pradžioje galvojome. Gal net ne šioje, o gretimoje viršukalnėje.
- Teks grįžti?
- Nemanau. Aplinkui jokios gyvybės, neskaitant mašalų. Jis medžioja. Reikia laikyti šautuvus paruoštus ir gerai dairytis.
- Na va, nusibaigė, - Rū, numetė ant šalia stovinčios kuprinės galutinai sugedusią planšetę, ir atsistojo.
- Sakiau tau - jis čia, - linktelėjo Džei.

Aukštai aukštai, virš jų galvų, į tirštuosius atmosferos sluoksnius įskrido ir akimirksniu sudegė savo darbą atidirbęs mikropalydovas. Palydovas perkaito keliomis sekundėmis anksčiau, nei spėjo išsiųsti paskutines paviršiaus nuotraukas. Per dieną savo gyvenimą pabaigdavo ne vienas ir ne du mikropalydovai, paskutiniu metu - ypač dažnai būtent šioje Alpių dalyje. Iš vienos pusės - smulkmena, pasimetanti kasdieniniame duomenų ir naujienų sraute. Iš kitos pusės - anomalija, kurią kaip nulaužtą šakelę ar sumintą lapą, pastebi medžioklis. Pilkų nemirksinčių akių žvilgsnis nulydėjo dienos danguje beveik nematomą krentančia technologijos žvaigždę ir, šiai užgesus, vėl nukrypo į du gretimon viršukalnėn besikabarojančius žmogeliukus.