Mano lobynas

Aš laimingas, jau vien todėl, kad yra šis pasaulis. Net užsimerkęs matau jo spalvas.
Nesvarbu, kad šiandien dargana, žiema arba purvinas ruduo. Mintyse aš visada galiu nusikelti į pavasarį, į vaikystę… Į skaisčiai nušviesta, pačią ilgiausią, nerūpestingiausią vaikystės vasaros dieną.
Smagu dabar su lengva ironija ir lengvu senatvišku pavydu save iš tolimos stebėti.
Mano atmintis – mano turtų lobynas. Kiek jame visko!.. Visokio šlamšto, kaip pas baisiausią šykštuolį, saugantį niekam nereikalingą turtą. Kai kas dingsta užmaršties rūke. Kai ką niekaip nepamiršti. Nepamiršti net to, ką vertėtų pamiršti. Mano besivejantis klaidų kamuolys. Kiek tu dar vyniosiesi?..
Žinau iš manęs beveik jau neįmanoma kažką atimti. Ko pa-reikalaus likimas atiduosiu jeigu būsiu priverstas atiduoti, nemurmėdamas. Žinau dabar ankščiau laiko nepasiduosiu. Nepasiduosiu iš viso.
Kol kas mano lobyne yra visas nugyventas gyvenimas – mano pasaulis.
Gal jo nėra to senojo pasaulio?.. Ne!.. jeigu esu aš, jis yra!.. tas senai praėjęs ir pasikeitęs mano pasaulis. Man dar važiuoja traukiniai į mano vaikystės stotį. Prie lango dar laukia mama. Mano seneliai, dar sėdi ant suoliuko prie pražydusios obels. Juos apkabinę šypsosi brolis ir pusseserė.
Tie ramūs lietuviški vakarai… Žmonių besimėgaujančiu savo balso skambėjimu tyloje – pašnekesys.
Beribis pasakiškas vakaras. Ir rytas žemuogėmis, nupjautais dobilais ir šviežiu pienu prakvipęs. Jis dar gyvena ir išnyks tik tada kai aš jau nebevaikščiosiu šiomis gatvėmis.