It regėti prisirpusią žieminę obelį..

Kai kužda įžemintos šaknys
Kur eiti linksniuojant medžius apgaubimais
O vaiskumos tokios
Tik bučinius austi ant lūpų Tavų
Ir regėti prisirpusią žieminę obelį
Tyliai švelnumą užkalbinus
Snaigę per bėgančias laiko sekundes
Apvilkti į maršką
Į drobesius duoną delnuos
O po pažastim mėnesį aukštą
Ant debesio tykiai prigulus
Juk taip šviečia pagardintos dienos
Medum apgaivintosios pievos
Ir uogos tarp pirštų suskamba lėtais
Palietimais Tavais
Kai girgždėdamos pusnys atbėga
Apkabinti Tavęs ir manęs šiluma

© Sigitas Orantas-Sausis
2021. 12. 04.
22'05