Dzūkės rauda

Neišaik, neišvažuok, meldziu,
Juk tį būsi tep kap pirštas vienas,
Kabarosies varganas staciu skardziu,
Cik blankios apšviestas mėnasienos.

Kas gyvens trobelėj be tavį?
Švilpaus vėjai pro užkaltus langus,
Sodziuje visi kampai švenci,
O susiedai vienas kitų lanko...

Mislini, kad žamį dzirbs kici,
Iš rytų kraštų pas mus atklydį?
Verks dzirvonai, dūsaus aplaisci,
Dzirgėlėm užžals palaukių brydės.

Švebelduosi svecimu kalbu,
Purvynan įmynis dzūkų tarmį?
Be Gimcinės savo, arcimų
Vis kranksėsi kap pajuodzis varnas.

Neišaik, meldziuos, cik neišaik,
Nepalik manį vienos šioj žamėj...
Jeigu tep nusprendei, tai nekeik,
Kai ištarsiu ne sudzie, o AMEN.

Juk savi tai šiapus pasilikį...

Neišaik, prašau jau
Paskucinį
Sykį!