Aš skaidrų ilgesį lyg vasarą geriu,
Gėles ir vėją glamonėja pirštai,
Nebūna niekad atsimerkt vėlu,
Sapnai išbudus palengva numiršta.
Naktų gelmėj prisiliečiu žvilgsniu
Tau prie akių ar prie alkūnės linkio,
Lininėj staltiesėj tiek daug dygsnių,
Rausva aguona vėjyje nulinko.
Pakelk akis — virš debesų dangus,
Čia lopinėlis jūržemio smėlėtas,
Mane palydi mylimas žmogus
Ir šokis tyloje jaukus ir lėtas.
Neverksiu, ne, žinau sugrįši tu
Iš praeities lyg gelsvas atvirukas.
Ir būsi jau gyvenime kitu
Lyg nusileidęs žemėn melsvas rūkas.


Atėja















