Sirpsta obelys gulinčios tako

Jau
Nekalbinsiu Dievo be reikalo
Suvyniodamas save į negalią
Nusiprausęs atgulsiu į upę
Per ražienas te pėdos išlaksto
Visas kūnas ne mano - Tavo jis
Tau save aš seniai palikimuose
Per užutėkius varva rugpjūčiais
Ten visuomet mane Tu nurengusi
Sirpsta obelys gulinčios tako
Šitaip tinsta saulės į vakarą
Išvagoti delnai parafrazėmis
Aš ištartas, tapytas su vandeniu
Per sijojamas sijas šaknys tik
Dar negali atriekti be duonos
Ir be vynuogių antpilo kvepiančio
Tik Tave, tik Tavim aš kvėpuojantis
Visos jūros įdžiuvo į akmenis
Suvyniotas į gulinčią negalią
Laukimu laukiniu Tavo bučinio
Ar kas moka, neklausiu, juk pats toks pat
Miligramais užsėjamos sutemos
Kur pavasariais leidžiasi vėjas
Ir lietus dar pražysta jų tarpuose
Išskandintas po truputį eisiu
Ir jei sienos, tegu jos, tam gimusios
Atneštaisiais delnais mane visą Tu
Į atrodantį rytą prabudusį
Kur kava niekada neatšalanti..